Svarainiai neduoda vaisių: medis žydi, bet kiaušidės nėra – ką daryti?

Teisingas nusileidimas

Kuo jaunesnis sodinukas pasirenkamas sodinti, tuo lengviau jis įsišaknija naujoje vietoje. Geriausia pirkti vienmetį augalą su gerai išvystyta šaknų sistema ir oro dalimi arba bent dvejų metų. Uždara šaknų sistema, pasodinta vietiniu žemės grumstu, transplantacijos metu pažeidžiama mažiau, tačiau perkant atvirą šaknį galima įvertinti jos būklę, kuri irgi nebloga. Šaknis turi būti sveika, be matomų pažeidimų, smulkios šaknys neturi būti išdžiūvusios.

Sodinti galima pavasarį ir rudenį, iš anksto paruošus vietą, rudenį reikia spėti pasodinti dvi, o geriausia – tris savaites iki šalnų pradžios, kad šaknys spėtų įsišaknyti ir formuotis, jei ne naujos šaknys, tai bent nuospaudos. Pusantro mėnesio prieš tai (ir pavasario sodinimo metu nuo rudens) tręšiama. Dirvą reikia gerai iškasti ant kastuvo durtuvų arba dar giliau, išlaisvinti nuo visų šaknų, įpilti komposto arba humuso, superfosfato ir kalio salietros. Svarainiai gerai auga molingose ​​derlingose ​​dirvose, rečiau gyvena per lengvose smėlingose ​​dirvose, prasčiau dera, nors į derėjimo laikotarpį patenka dar anksčiau.

Svarainiams duobė iškasama plačiai, bet ne itin giliai, nes jos šaknys neauga labai giliai, mieliau auga arčiau paviršiaus. Įprastas dydis – iki pusės metro gylio ir 90 – 100 cm skersmens.

Duobės apačioje dedamas molio sluoksnis, o ant viršaus dedamas ilgalaikis azoto trąšų (komposto ar humuso) tiekimas, kurio turėtų užtekti dvejiems trejiems metams. Iš viršaus visa tai pabarstoma sodo žeme, dedamos ištiesintos šaknys ir jos kruopščiai uždengiamos taip, kad būtų užtikrintas kuo didesnis žemės prigludimas prie šaknų. Prie to prisideda ir gausus laistymas, po kiekvienu daigeliu pilami 2-3 kibirai vandens.

Sodinimo pabaigoje skiepijimo vieta turi būti 3 cm žemiau žemės lygio. Paprastai naujas medis pririšamas prie tvirto kaiščio, įsmeigto į duobės vidurį, o po to žemė aplinkui mulčiuojama kompostu, durpėmis, humusu ar tiesiog šiaudais. Pavasarį pakanka 5 centimetrų sluoksnio, o rudenį geriau padaryti dvigubai storesnį.

Medžio formavimuisi labai svarbu genėti pirmus ir antrus metus, tai daroma pavasarį. Tinkamas sodinimas turėtų būti raktas į sveiką augalo vystymąsi, jei jis bus gerai priimtas, bus pakankamai prižiūrimas, tada vaisiai prasidės po dvejų ar ketverių metų.

Vaizdo įrašas „Augimas“

Iš vaizdo įrašo sužinosite, kaip tinkamai auginti šį vaismedį.

Vaisių auginimo ypatybės

Kaip svarainiai žydi, galima pamatyti trečiaisiais ar ketvirtaisiais metais po pasodinimo į vietą, tačiau ar tai lems vaisių atsiradimą, priklauso nuo kelių priežasčių. Ši kultūra nėra savaime vaisinga arba sąlyginai savaime vaisinga, kaip atsargiai teigia kai kurie ekspertai.

Tai nereiškia, kad augalai skirstomi į vyriškus ir moteriškus, tiesiog norint tinkamai apdulkinti reikia skirtingos veislės medžio žiedadulkių. Nors šiuolaikinėms veislėms kryžminio apdulkinimo nereikia, tačiau pagal jų kūrėjų pageidavimus dažnai nutinka taip, kad gausiai ir reguliariai žydintis svarainių krūmas ar medis taikant tinkamą agrotechniką nesudaro nė vieno vaisiaus. Tokiu atveju situaciją gali išgelbėti šalia pasodinus kitos veislės svarainius arba įskiepijus tą patį medį. Kartais svarainiai įskiepijami į sklype augančią kriaušę, kuri padeda pagerinti abiejų pasėlių derlių. Kai kurie vasarotojai teigia, kad kryžminiam apdulkinimui pakanka vienoje vietovėje turėti tolimų svarainių giminaičių – obelų ir kriaušių, bet gal tiesiog aptiko tikrai savaime derlingą veislę.

Kita priežastis, dėl kurios svarainiai žydi, neduoda vaisių, gali būti piestelių ir kuokelių šalčio pažeidimai. Kad tuo įsitikintum, pakanka pažvelgti į gėlių vidų. Tačiau priežastis – į žalią kūgį pataikė šaltis. Žalias kūgis – tai laikotarpis, kai lapai dar nesusiformavę, o pumpurai jau įgavo drėgno minkštumo ir buku žalią galiuką, kuris tuoj atsiskleis su pirmaisiais lapais. Svarainiai žydi vėlai, kai užsienyje vidutinė paros temperatūra viršija +17 laipsnių, dažniausiai šiuo metu (gegužės, ar net birželio) grįžtančių šalnų nebūna, todėl žmonės net neįtaria, kad šalnos gali pakenkti gėlėms.

Pumpurai skirstomi į lapus ir vaisius rudenį (spalio – lapkričio mėn.) ir pavasarį (kovo – gegužės mėn.), išoriškai jie niekuo nesiskiria. Kai tik ateina laikas, iš kai kurių lapų pažasčių išauga gėlės. Taigi žalio kūgio stadijoje jau yra vaisių pumpurai, pažeidžiamesni ir švelnesni už visus kitus, šaltis gali lengvai juos pažeisti. Jei šaltis jau ateina spalį, tai pagrindiniai darbai lieka pavasariui, grįžtantis šalnas gali jį sugadinti. Ne veltui oro temperatūrą stebi patyrę sodininkai, pasiruošę balandį ar net gegužę gelbėti medžių šakas fumigacijos būdu, kad apsaugotų nuo šalčio dūmais.

Daugelis sodininkų pavasarį prieš pumpurų žydėjimą atlieka profilaktinį ligų ir parazitų gydymą, vadinamą mėlynuoju purškimu. Gražios mėlynos spalvos Bordo skystis purškiamas ant viso medžio, kuris kuriam laikui atsitraukia, kai pasirodo pirmieji lapai, tai yra, žaliasis kūgio laikotarpis ateina šiek tiek vėliau, taip apeinant grįžtančias šalnas. Tai padeda apsaugoti būsimas gėles, tokia premija ar šalutinis poveikis saugantis nuo ligų.

Augimo sąlygos

Manoma, kad svarainiai išplito po visą pasaulį iš Užkaukazės, gerai auga Viduržemio jūroje, Pietryčių ir Pietvakarių Azijoje, laukiniai medžiai ir krūmai įsikuria upių pakrantėse, miško pakraščiuose. Nenuostabu, kad ji mėgsta daug saulės spindulių, gerai toleruoja šilumą ir neduoda vaisių per sausrą. Namuose savo sklypuose sukuriame jai tinkamas sąlygas – molingą, drėgmę sulaikantį maistinių medžiagų dirvožemį (nemėgsta rūgščių ir sūrių), saulėtą vietą. Tačiau vasarą pailginti ir rudenį sušilti yra daug sunkiau, nors selekcininkai stengėsi sukurti šalčiui atsparias ankstyvo nokimo veisles, kurios gali ištverti stiprias žiemos šalnas, o jų derlius sunoksta iki rugsėjo pabaigos.

Svarainiai – labai drąsus medis, augs net smėlingose, drėgmės stokojančiose dirvose, tačiau nuo to nukentės vaisių kokybė. Jei medis negaus reikiamo vandens kiekio, vaisiai bus mažesni ir dar kietesni bei klampesni.

Todėl būtina jį laistyti ir kiekvieną kartą ant šaknų užpilti bent du kibirus vandens, o suaugusiems dideliems medžiams prireiks visų keturių.

Kad visos šakos ir vaisiai gautų maksimalią saulės šviesą, reikia stebėti medžio tankumą, reguliariai išpjauti tas šakas, kurios nori augti lajos viduje, tas, kurios dengia kaimynus nuo saulės. Kiekvienas medis turi būti laikomas penkių metrų atstumu nuo kitų didelių medžių ar pastatų, kad nepasislėptų jų šešėlyje. Visų šių sąlygų, taip pat agrotechnikos taisyklių laikymasis užtikrins gausų derlių, o suaugęs medis kasmet gali atnešti nuo 40 iki 150 kg, o kiaušidės susidaro ant įvairaus amžiaus šakų, todėl periodiškumo neturėtų būti.

Vaizdo įrašas „Žydi“

Iš vaizdo įrašo sužinosite, kaip ant šio medžio susidaro kiaušidės.