Ar asmenukių pamišimas gali pakenkti mūsų vaikams? Kodėl pavojingas vadinamasis „selfie sindromas“? Publicistas Michelis Borba įsitikinęs, kad visuomenės manija fotografuotis gali turėti netikėčiausių pasekmių naujajai kartai.
Prieš porą metų internete pasirodė netikras straipsnis, kuris akimirksniu išplito, kad tikroviška ir autoritetinga Amerikos psichologų asociacija (APA) į savo klasifikaciją įtraukė diagnozę „selfitas“ – „obsesinis-kompulsinis noras fotografuoti save ir paskelbti šias nuotraukas socialinėje žiniasklaidoje. Tada straipsnyje su humoru buvo aptartos įvairios „selfito“ stadijos: „ribinis“, „ūmus“ ir „lėtinis“.1.
„Utkio“ populiarumas apie „selfitą“ aiškiai fiksavo visuomenės susirūpinimą dėl savifotografavimo manijos. Šiandien šiuolaikiniai psichologai savo praktikoje jau naudoja „selfie sindromo“ sąvoką. Psichologas Michelis Borba mano, kad šio sindromo priežastis arba reikalavimas atpažinti internete paskelbtas nuotraukas pirmiausia yra dėmesys sau ir kitų poreikių ignoravimas.
„Vaikas nuolat giriamas, jis užsikabina ant savęs ir pamiršta, kad pasaulyje yra kitų žmonių“, – sako Michelis Borba. – Be to, šiuolaikiniai vaikai vis labiau priklausomi nuo savo tėvų. Mes kontroliuojame kiekvieną jų laiko minutę, tačiau nemokome jų įgūdžių, kurių jiems reikia norint užaugti.
Savęs įsisavinimas yra palanki dirva narcisizmui, kuris žudo empatiją. Empatija yra bendra emocija, tai yra „mes“, o ne tik „aš“. Michelis Borba siūlo koreguoti mūsų supratimą apie vaikų sėkmę, nesumažinti jos iki aukštų balų egzaminuose. Ne mažiau vertingas yra ir vaiko gebėjimas giliai jausti.
Klasikinė literatūra ne tik didina intelektualinius vaiko gebėjimus, bet ir moko jį empatijos, gerumo, padorumo.
Kadangi „selfie sindromas“ suvokia hipertrofuotą kitų pripažinimo ir pritarimo poreikį, būtina išmokyti jį suvokti savo vertę ir susidoroti su gyvenimo problemomis. Devintajame dešimtmetyje į populiariąją kultūrą atėję psichologiniai patarimai girti vaiką dėl bet kokios priežasties paskatino ištisos kartos su išpūstu ego ir išpūstais reikalavimais atsiradimą.
„Tėvai visais būdais turėtų skatinti vaiko gebėjimą užmegzti dialogą“, – rašo Michelis Borba. „Ir galima rasti kompromisą: galų gale vaikai gali bendrauti vieni su kitais „FaceTime“ ar „Skype“.
Kas gali padėti ugdyti empatiją? Pavyzdžiui, žaisti šachmatais, skaityti klasiką, žiūrėti filmus, atsipalaiduoti. Šachmatai lavina strateginį mąstymą, vėlgi atitraukia dėmesį nuo minčių apie savo asmenį.
Psichologai Davidas Kiddas ir Emanuele Castano iš Naujosios socialinių tyrimų mokyklos Niujorke2 atliko skaitymo įtakos socialiniams įgūdžiams tyrimą. Tai parodė, kad klasikiniai romanai, tokie kaip „Nužudyti pašaipį paukštį“, ne tik didina vaiko intelektualinius gebėjimus, bet ir moko jį gerumo bei padorumo. Tačiau norint suprasti kitus žmones ir perskaityti jų emocijas, vien knygų neužtenka, reikia gyvo bendravimo patirties.
Jei paauglys su programėlėmis per dieną praleidžia vidutiniškai iki 7,5 valandos, o jaunesnis studentas – 6 valandas (čia Michelis Borba remiasi amerikiečių kompanijos Common Sense Media duomenimis3), jis praktiškai neturi galimybių su kuo nors bendrauti „gyvai“, o ne pokalbyje.
1 B. Michele „Unselfie: Why empathetic Kids Succeed in Our All-About-Me World“, Simon ir Schuster, 2016 m.
2 K. David, E. Castano „Literatūrinės fantastikos skaitymas tobulina proto teoriją“, Mokslas, 2013 m., Nr. 342.
3 „Sveiko proto surašymas: paauglių ir paauglių žiniasklaidos naudojimas“ (Common Sense Inc, 2015).