Seksualinė prievarta: kaip įspėti vaiką apie pavojų

Kam kalbėti su vaikais šia jautria tema? Deja, nėra tinkamo laiko vaikui mokytis apie smurtą „kažkaip pačiam“, – pažymi psichoterapeutė Jekaterina Sigitova knygoje „Kaip tau paaiškinti...“. Tai yra atvejis, kai geriau nelaukti tinkamos progos.

Rizika patirti vaiko seksualinę prievartą yra 4 kartus didesnė nei tikimybė būti partrenktam automobilio kelyje. Jis ypač didelis vidutinio ikimokyklinio amžiaus (4-5 metų) vaikams.

„Vaikai patys negali apsisaugoti nuo prievartos – dėl su amžiumi nesusijusio daugelio procesų nesupratimo, fizinio silpnumo, ego nebrandumo ir priklausomos padėties“, – aiškina psichoterapeutė Jekaterina Sigitova. „Esame vyresni ir stipresni, ir nors negalime jiems suteikti XNUMX % apsaugos, galime žymiai sumažinti jų riziką.

Knygoje „Kaip tu paaiškintum…“ Jekaterina Sigitova išsamiai paaiškina, kaip kalbėtis su vaikais apie jų asmeninį saugumą, nurodydama, kad tėvai pirmiausia turi išgyventi savo traumuojančią ar neigiamą patirtį, o ne iš karto nuversti ant vaiko visko, ką žino, ir likti. jo klausimų ribose.

Kada kalbėti?

Minimalus amžius yra nuo 2 metų, tai yra tada, kai vaikas pradeda suprasti skirtumus tarp „draugo ir priešo“. Optimalus amžius yra 6-12 metų. Patartina kurti pokalbį apie uXNUMXbuXNUMXbsaugos idėją (ir vartoti šį žodį), o ne „suteikti informacijos apie piktnaudžiavimą“. Taigi neišgąsdinsite ir neišgąsdinsite vaiko.

Galite pradėti pokalbį patys. Be to, tai geriau daryti ne susiklosčius kokiai nors situacijai, o įprastoje, ramioje aplinkoje (išimtys – scenos iš filmo ar iš gyvenimo, kurios, aišku, vaiką labai įtempia).

Patogios situacijos pradėti pokalbį:

  • maudyti vaiką;
  • pediatro atliktos medicininės apžiūros arba po vakcinacijos dieną;
  • paguldymas į lovą;
  • bendras laikas tarp tėvų ir vaiko, kai jie paprastai kalbasi (pvz., šeimos susibūrimai vakare, vedžiojimas su šunimi, važiavimas į mokyklą ir iš jos).

Ką pasakyti?

Pasakykite vaikui, kad ant jo kūno yra intymių vietų, parodykite, kur jos yra, ir įvardinkite jas – lygiai taip pat, kaip parodykite ir įvardinkite likusį kūną: akis, ausis, rankas, kojas. Geriau nevartoti eufemizmų, o pirmenybę teikti įprastiems lytinių organų pavadinimams. Tai padės išvengti nesusipratimų, jei vaikas apie įvykį praneš kitam suaugusiajam.

Svarbu vaikus mokyti ne tik savo kūno, bet ir priešingos lyties anatomijos – nes smurtautojas gali būti bet kokios lyties. Paaiškinkite vaikui, kad kitas asmuo gali matyti ir liesti savo privačias dalis tik tada, kai tai būtina dėl sveikatos, saugos ar švaros sumetimų. Pavyzdžiai: maudymasis, apsilankymas pas gydytoją, kremo nuo saulės naudojimas.

Tai galioja bet kuriam kitam asmeniui: tėvams, giminaičiams, mokytojai, auklei, gydytojui, vyrams ir moterims ir net vyresniems vaikams. Statistika rodo, kad 37% atvejų smurtautojas yra vaiko šeimos narys.

Tačiau net ir kalbant apie sveikatą ir švarą, jei vaikas jaučiasi nepatogiai ar įskaudintas, vaikas turi teisę pasakyti „baikite tai daryti“ ir nedelsdami pasakyti tėvams. Kalbant apie nesaugų prisilietimą, reikia pasakyti, kad yra dalykų, kurių niekas niekada neturėtų daryti su vaiku. Ir jei kas nors tai daro ar prašo tai padaryti, reikia pasakyti „ne“.

pavyzdžiai:

  • įdėti vaiko rankas į šortus arba po drabužiais;
  • liesti vaiko lytinius organus;
  • prašyti vaiko paliesti kito žmogaus lytinius organus;
  • nuimkite nuo vaiko drabužius, ypač apatinius;
  • nufotografuoti ar filmuoti vaiką be drabužių.

Svarbu nesudaryti įspūdžio, kad seksualinis vaikų malonumas (įskaitant masturbaciją) pats savaime yra neteisingas ar gėdingas. Problemos prasideda tada, kai kažkas kitas jas panaudoja seksualiniams tikslams.

Vaiko kūnas yra jo kūnas ir niekieno kito. Tokiose situacijose labai svarbu mokėti pasakyti „ne“ kitam žmogui. Todėl, pavyzdžiui, nereikėtų versti vaiko bučiuotis ar apkabinti vieną iš savo draugų ar giminaičių, jei jis to nenori.

Kaip pasakyti „ne“?

Galite išmokyti savo vaiką šių paprastų frazių:

  • „Nenoriu, kad mane taip liestų“;
  • „Aš nenoriu to daryti“;
  • „Man nepatinka, nustok“;
  • „Pasitrauk nuo manęs, palik mane“.

Taip pat galite išmokyti neverbalinių atsisakymo išreiškimo būdų: papurtykite galvą, pasitraukite ar pabėgkite, nuimkite rankas nuo savęs, neduokite rankų.

Kitas variantas – žaisti klausimus ir atsakymus apie tipines situacijas: ką pasakytumėte, jei svetainėje prie jūsų prieis nepažįstamas žmogus ir pasakytų, kad jo automobilyje yra šuo?

Ką daryti, jei jūsų pažįstamas paprašys jūsų nusirengti ir pasakys, kad tai paslaptis? Kaip reaguoti, jei jums pasiūlo pinigų už tai, ko nenorite daryti?

Leiskite vaikui suprasti, kad jei su kuo nors jaučiasi nepatogiai, jis gali pasitraukti arba išeiti iš kambario, net jei suaugusiajam tai atrodo nemandagu. Įsitikinkite, kad jis už tai nebus nubaustas. Saugumas svarbiau nei mandagumas.

Pavyzdinės frazės

Štai keletas tipiškų frazių, kurios gali padėti sukurti vaikui suprantamą bendravimą.

  • Noriu su jumis pasikalbėti apie saugumą, susijusį su jūsų kūnu. Kai kurios žmonių kūno dalys yra intymios, tai tos, kurias dengiame šortais (ir liemenėle). Jūs taip pat jų turite, jie vadinami taip ir taip. Juos labai retai kas mato, o paliesti gali tik kai kurie suaugusieji.
  • Suaugusiesiems nereikia liesti vaikų privačių dalių, nebent jie prausia vaikus ar rūpinasi jų sveikata. Tada tai saugus prisilietimas. Jeigu koks nors suaugęs žmogus jums pasakys, kad liesti vaikų intymias vietas yra normalu ir gerai, netikėkite juo, tai netiesa.
  • Visi žmonės yra skirtingi, o kai kurie gali elgtis keistai. Net ir tuos, kuriuos pažįstate. Jie gali bandyti paliesti jūsų intymias kūno vietas, todėl galite jaustis sugniuždyti, liūdėti, nemalonu ar nepatogiai. Tokie prisilietimai nėra saugūs. Apie tokius suaugusius reikėtų pasakyti tėvams, nes kai kurie iš jų blogai jaučiasi ir juos reikia gydyti.
  • Keistas suaugęs žmogus gali pasakyti, kad tai žaidimas arba kad tokie prisilietimai jums patiks. Tai netiesa.
  • Niekada nesek nepažįstamų žmonių ir nesėskite į kitų automobilius, kad ir ką šie žmonės jums sakytų. Pavyzdžiui, jūsų gali būti paprašyta pažvelgti į žaislus ar šunį arba jums bus pasakyta, kad kažkas pateko į bėdą ir jam reikia pagalbos. Tokiais atvejais pirmiausia pasakykite man arba su jumis vaikštančiam suaugusiajam.
  • Nesakykite kitiems suaugusiems, kad esate vienas namuose.
  • Jei jums atrodo, kad kažkas negerai, pasitikėkite šiuo jausmu ir atsitraukite nuo nemalonių žmonių.
  • Pagalvokite, kuriam suaugusiajam apie tai galite pasakyti, jei manęs ar tėčio nėra šalia? Būna, kad jie ne iš karto tavimi patiki, tada reikia ir toliau sakyti kitiems suaugusiems, kol sutiksi žmogų, kuris patikės ir padės.
  • Net jei keistas žmogus, kuris tave liečia, sako, kad neturėtum nieko sakyti – pavyzdžiui, dėl to, kad jam bus blogai, ar tavo tėvai jausis blogai, ar jis tau padarys ką nors blogo, visa tai netiesa. Jis sąmoningai apgaudinėja, nes daro blogus dalykus ir nenori būti apie tai žinomas. Ne tavo kaltė, kad sutikote tokį žmogų, ir neturėtumėte saugoti tokios paslapties.

Visi šie pokalbiai turėtų būti nuolatiniai ir kuo žemiškesni. Kai mokote vaiką kirsti kelią, tikriausiai daug kartų kartojate taisykles, netgi tikrinate, kaip vaikas tai prisimena. Tą patį galite padaryti su šia tema.

Tačiau, be kalbėjimo, yra kažkas labai svarbaus, kuris labai sumažina riziką: tai jūsų, tėvų, prieinamumas artimam emociniam kontaktui su vaiku. Būkite ištiestos rankos atstumu savo vaikams – ir tai bus pagrindinė jų saugumo garantija.

Plačiau skaitykite Jekaterinos Sigitovos knygoje „Kaip tau paaiškinti: randame tinkamus žodžius kalbėtis su vaikais“ (leidykla „Alpina“, 2020).

Palikti atsakymą