Visi bijome šio laikotarpio, kai vaikas pradeda augti ir keičiasi jį supantis pasaulis. Ar šis amžius visada „sunkus“ ir kaip jį įveikti tėvams ir vaikams, sako sąmoningumo treneris Alexanderis Rossas-Johnsonas.
Daugelis iš mūsų brendimą suvokia kaip stichinę nelaimę, hormoninį cunamį. Paauglių nevaldomumas, nuotaikų kaita, dirglumas ir noras rizikuoti...
Paauglystės apraiškose matome „augimo skausmus“, kuriuos turi įveikti kiekvienas vaikas, o šiuo metu tėvams geriau kur nors pasislėpti ir laukti audros.
Laukiame akimirkos, kai vaikas pradės gyventi kaip suaugęs. Tačiau toks požiūris klaidingas, nes per tikrąjį sūnų ar dukrą žiūrime į išgalvotą suaugusįjį iš ateities. Paauglys tai jaučia ir priešinasi.
Maištas vienokiu ar kitokiu pavidalu šiame amžiuje iš tiesų yra neišvengiamas. Tarp jo fiziologinių priežasčių yra prefrontalinės žievės restruktūrizavimas. Tai smegenų sritis, koordinuojanti įvairių jos skyrių darbą, taip pat atsakinga už savimonę, planavimą, savikontrolę. Dėl to paauglys tam tikru momentu negali susivaldyti (nori vieno, daro kitą, sako trečią)1.
Laikui bėgant prefrontalinės žievės darbas gerėja, tačiau šio proceso greitis labai priklauso nuo to, kaip paauglys šiandien bendrauja su reikšmingais suaugusiaisiais ir kokio tipo prisirišimas jam išsivystė vaikystėje.2.
Mąstymas apie kalbėjimą ir emocijų įvardijimas gali padėti paaugliams įjungti priekinę žievę.
Saugaus prieraišumo tipo paauglys lengviau tyrinėja pasaulį ir formuoja gyvybiškai svarbius įgūdžius: gebėjimą atsisakyti pasenusio, gebėjimo užjausti, sąmoningai ir pozityviai bendrauti, pasitikėti savimi. Jei globos ir artumo poreikis vaikystėje nebuvo patenkintas, tai paauglyje kaupiasi emocinė įtampa, o tai paaštrina konfliktus su tėvais.
Geriausia, ką tokioje situacijoje gali padaryti suaugęs žmogus, tai bendrauti su vaiku, išmokyti jį gyventi dabartimi, žvelgti į save iš čia ir dabar be sprendimo. Norėdami tai padaryti, tėvai taip pat turėtų sugebėti nukreipti dėmesį nuo ateities į dabartį: išlikti atviri aptarti bet kokias problemas su paaugliu, nuoširdžiai domėtis tuo, kas su juo vyksta, ir nesmerkti.
Galite paklausti sūnaus ar dukters, pasiūlydami papasakoti apie tai, ką jie jautė, kaip tai atsispindėjo kūne (gerklės gumulas, kumščiai sugniaužti, įsiurbti pilvą), ką jie jaučia dabar, kai kalba apie tai, kas nutiko.
Tėvams naudinga stebėti savo reakcijas – užjausti, bet nejaudinti nei savęs, nei paauglio išreiškiant stiprias emocijas ar ginčijantis. Apgalvotas pokalbis ir emocijų įvardijimas (džiaugsmas, sumišimas, nerimas...) padės paaugliui „įjungti“ prefrontalinę žievę.
Taip bendraudami tėvai įkvėps vaikui pasitikėjimo, o neurolygmenyje greičiau bus koordinuojamas įvairių smegenų dalių darbas, o tai būtina sudėtingiems pažinimo procesams: kūrybiškumui, empatijai, prasmės paieškoms. gyvenimo.
1 Plačiau apie tai žr. D. Siegel, The Growing Brain (MITAS, 2016).
2 J. Bowlby „Emocinių ryšių kūrimas ir naikinimas“ (Canon +, 2014).