„Net jei mediciniškai mano nėštumas sekėsi gana gerai, kūdikiui ir man taip pat (neskaitant klasikinių negalavimų: pykinimo, nugaros skausmų, nuovargio...), nėštumas man nepatiko. Kyla per daug klausimų dėl šio pirmojo nėštumo mano naujas mamos vaidmuo: ar po to grįšiu į darbą? Ar maitinimas krūtimi bus gerai? Ar būsiu pakankamai prieinama dieną ir naktį, kad galėčiau ją žindyti? Kaip aš susidorosiu su nuovargiu? Daug klausimų ir tėčiui. Jaučiau liūdesį ir jausmą, kad nesu suprasta mano aplinka. tai yra tarsi pasiklydau... "
Morgane
„Kas mane vargina nėštumo metu? Laisvės trūkumas (judėjimų ir projektų), o ypač silpna padėtis ką tai numano ir ko neįmanoma nuslėpti! “
Emilija
„Būti nėščia yra tikras išbandymas. Tarsi devynis mėnesius mūsų nebebūtų! Aš nebuvau savimi, neturėjau ką įdomaus veikti. Tai tarsi apsvaigimas, mes visai neįdomūs apvalūs kaip kamuolys. Jokio vakarėlio, jokio alkoholio, visą laiką buvau pavargusi, taip pat jokių gražių drabužių nėščiai moteriai... Turėjau depresiją, kuri truko devynis mėnesius. Tačiau, Aš beprotiškai myliu savo sūnų ir aš esu labai motiniška. Mano draugas nori antro vaiko, aš jam pasakiau, gerai, jei tik jis jį nešioja! “
Marion
" Aš neturiu nėštumas visai nepatiko, nepaisant nėštumo, kurio daugelis man pavydėtų. Turėjau tradicinį pirmojo trimestro pykinimą ir nuovargį, bet man tai nebuvo taip blogai, tai yra žaidimo dalis. Tačiau ateinančiais mėnesiais istorija bus kitokia. Pirma, kūdikio judėjimas, iš pradžių man tai buvo tiesiog nemalonu, o vėliau, laikui bėgant, Man tai buvo skausminga (Man buvo atlikta kepenų operacija, mano randas yra 20 cm ir, neišvengiamai, kūdikis augo po juo). Praėjusį mėnesį prabudau naktimis verkdama iš skausmo... Vėliau jau nebegalime normaliai judėti, aauti batus užtruko, teko kraipytis į visas puses, kad pagaliau suprasčiau, kad ir blauzda ištino. Be to, nebegalime nieko sunkaus vežti, augindami gyvulius, turime kviestis pagalbą nelaimingam šieno kupetui, tampa priklausomas, tai labai nemalonu!
Nedrįsau teigti, kad morališkai tai neteisinga, nes bijau šokiruoti žmones. Visi įsivaizduoja, kad nėštumas yra absoliuti laimė, kaip galime paaiškinti, kad mums tai šlykštu? Ir taip pat, kaltė dėl to, kad mano kūdikis taip jaučiasi, kurią jau taip mylėjau labiau už viską. Labai bijojau, kad mano maža mergaitė pasijus nemylima. Staiga praleidau laiką kalbėdamas su skrandžiu, sakydamas jai, kad ne ji mane nuliūdino, o tiesiog nekantrauju pamatyti ją asmeniškai, o ne savo skrandyje. Nuimu kepurę prieš savo vyrą, kuris visą šį laiką mane palaikė ir guodė, taip pat prieš mamą ir geriausią draugą. Be jų, Manau, kad mano nėštumas būtų peraugęs į depresiją. Visoms tokioje situacijoje atsidūrusioms būsimoms mamoms patariu apie tai pasikalbėti. Kai pagaliau sugebėjau pasakyti žmonėms, kaip jaučiuosi, Pagaliau išgirdau daug moterų sakant „žinai, man irgi nepatiko“... Tu turi tuo netikėti, nes tau nepatinka būti nėščia, tu nemokėsi mylėti savo vaiko...
Zulfaa