Nežinomybės amžius: kodėl svarbu girti paauglius

Paauglystėje paaugliai susiduria su savigarbos krize. Pasaulis sparčiai sudėtingėja, kyla daug klausimų ir ne visi turi atsakymus. Nauji santykiai su bendraamžiais, hormonų audros, bandymai suprasti „ko aš noriu iš gyvenimo? — erdvė tarsi plečiasi, bet patirties jai įvaldyti neužtenka.

Natūraliai susilpnėja bendravimas su tėvais, paaugliui prasideda perėjimas į suaugusiųjų pasaulį. O štai su brandžiais, sėkmingais vyrais ir moterimis viskas klostosi daug geriau nei jam. Vaiko savivertė šliaužia žemyn. Ką daryti?

Prevencija yra sėkmingo gydymo raktas

Išgyventi brendimo krizę yra lengviau, jei vaikai iš pradžių auginami sveikoje aplinkoje, kad galėtų save vertinti. Ką tai reiškia? Poreikiai pripažįstami, o ne ignoruojami. Jausmai priimami, o ne nuolaida. Kitaip tariant, vaikas mato: jis svarbus, jo klauso.

Būti dėmesingu tėvu nėra tas pats, kas pamaloninti vaiką. Tai reiškia empatiją ir orientaciją į tai, kas vyksta. Jo savigarbai labai svarbus suaugusiųjų noras ir gebėjimas matyti, kas vyksta vaiko sieloje.

Tas pats pasakytina ir apie paauglius: kai vyresni žmonės bando juos suprasti, stiprėja pasitikėjimas savimi. Remiantis šiuo principu, buvo parašyta knyga „Bendravimas“. Autorius, suaugusiųjų mentorius, veda pokalbį su vaikais, paaiškina ir siūlo atlikti pratimus, pasakoja gyvenimo istorijas. Kuriamas pasitikintis, nors ir virtualus, bendravimas.

Aš esu tas, kuris gali ir nebijau bandyti

Žemos savigarbos problema – nepasitikėjimas savimi, savo gebėjimu ką nors pasiekti. Jei leidžiame vaikui imtis iniciatyvos, patvirtiname jį mintimi: „Aš veikiu ir randu atsakymą kituose“.

Todėl taip svarbu vaikus pagirti: pirmuosius žingsnelius pasitikti apsikabinus, pasigrožėti piešiniais, pasidžiaugti net ir mažais sportiniais pasiekimais bei penketuke. Taigi pasitikėjimas „galiu, bet nebaisu pabandyti“ slypi vaikui nesąmoningai, kaip jau paruošta schema.

Jei matote, kad sūnus ar dukra yra drovus ir savimi abejojantis, priminkite jiems apie jų talentus ir triumfus. Bijote kalbėti viešai? O kaip gera buvo skaityti poeziją per šeimos šventes. Naujoje mokykloje vengiate klasiokų? O vasaros atostogų metu greitai susidraugavo. Tai praplės vaiko savimonę, sustiprins pasitikėjimą, kad iš tikrųjų jis gali viską – tik šiek tiek pamiršo.

Per daug vilties

Blogiausia, kas gali nutikti paaugliui – nepateisinti tėvų lūkesčiai. Daugelis mamų ir tėčių iš didžiulės meilės nori, kad jų vaikas būtų geriausias. Ir jie labai susierzina, kai kas nors nepavyksta.

Ir tada situacija kartojasi vėl ir vėl: drebanti savivertė neleidžia žengti nė žingsnio (nėra nustatymo „galiu, bet nebaisu bandyti“), tėvai susierzina, jaunuolis jaučia, kad jis nepateisino lūkesčių, savivertė krenta dar žemiau.

Tačiau kritimą galima sustabdyti. Pasistenkite bent porą savaičių vaikui neteikti komentarų. Sunku, be galo sunku, bet rezultatas to vertas.

Susikoncentruokite į gera, negailėkite pagyrimų. Pakanka dviejų savaičių, kad įvyktų lūžis, vaikui susiformuoja padėtis „galiu“. Bet jis tikrai gali, tiesa?

Galimybių vandenyne

Jaunystė – aktyvaus pasaulio tyrinėjimo laikotarpis. Nežinomybė gąsdina, „aš galiu“ pakeičiama „ar galiu? ir „ką aš galiu padaryti“. Tai labai jaudinantis metas, svarbu, kad šalia būtų suaugęs mentorius, žmogus, kuris padės orientuotis.

Kartu su vaiku ieškokite įdomių krypčių, leiskite išbandyti save įvairiose srityse, „paragauti“ profesijų. Siūlykite užduotis užsidirbti: rašykite tekstą, būk kurjeris. Savigarba - veiksmų baimės nebuvimas, tada išmokykite paauglį veikti.

Pagalvokite apie dešimt žmonių, su kuriais norėtumėte pasikalbėti. Galbūt vienas iš jų taps įkvėpimu jūsų vaikams? Šaunus gydytojas, talentingas dizaineris, puikią kavą verdanti barista.

Pakvieskite juos ir leiskite jiems pasikalbėti apie tai, ką jie daro. Kažkas tikrai bus ant vieno bangos ilgio su vaiku, kažkas jį užkabins. Ir labai smagu, kai šeimoje atsiranda vyresnis draugas, paauglį dominančios srities profesionalas.

Paimkite pieštuką

Dramblį renkame į gabalus, o namą – į plytas. Knygoje paaugliams siūloma pratimas „Pomėgių ratas“. Tai gali būti koliažas, tikslų medis – bet koks patogus formatas savo pasiekimams įrašyti.

Svarbu tai remtis kiekvieną dieną, stiprinant įprotį pastebėti mažus, bet reikšmingus žingsnelius kelyje į tai, ko norite. Pagrindinė praktikos užduotis – formuoti vidinę „aš galiu“ būseną vaikui.

Tėvams tai dar viena priežastis geriau pažinti savo vaikus. Dalyvaukite kuriant koliažą. Kompozicijos centre – pats paauglys. Kartu apsupkite jį iškarpomis, nuotraukomis, citatomis, apibūdinančiomis vaiko pomėgius ir siekius.

Šis procesas suartina šeimą ir padeda išsiaiškinti, kokių pomėgių turi jaunesni nariai. Kodėl tai taip svarbu? Savigarba grindžiama pomėgiais ir kūrybiniais polinkiais. Išmokykite vaiką švęsti pasiekimus pasirinktose srityse kiekvieną dieną.

Pirmą kartą (5-6 savaites) darykite kartu. „Radau įdomų straipsnį“, „užmezgiau naudingą pažintį“ – puikus kasdienių pasiekimų pavyzdys. Buities darbai, studijos, savęs tobulinimas – atkreipkite dėmesį į kiekvieną asmeninio „žemėlapio“ skyrių. Fiziologiškai vaikui susiformuos pasitikėjimas, kad „aš galiu“.

Nuo kvailumo viršūnės iki stabilumo plynaukštės

Ši praktika pagrįsta vadinamuoju Dunning-Kruger efektu. Koks tikslas? Trumpai: „Mama, tu nieko nesupranti“. Atradę naujus gyvenimo aspektus, apsvaigę nuo žinių, paaugliai (ir mes visi) mano, kad viską supranta geriau nei kiti. Tiesą sakant, mokslininkai šį laikotarpį vadina „kvailumo viršūne“.

Susidūręs su pirmąja nesėkme, žmogus patiria didelį nusivylimą. Daugelis metė tai, ką pradėjo – įsižeidę, nepasiruošę staigiems sunkumams. Tačiau sėkmė laukia tų, kurie nenukrypsta nuo kelio.

Judėdamas toliau, vis labiau suvokdamas pasirinktą temą, žmogus kopia „Apšvietos šlaitais“ ir pasiekia „Stabilumo plynaukštę“. O ten jo laukia pažinimo džiaugsmas, aukšta savigarba.

Svarbu supažindinti vaiką su Dunning-Kruger efektu, popieriuje įsivaizduoti pakilimus ir nuosmukius bei pateikti pavyzdžių iš savo gyvenimo. Tai išgelbės paauglišką savigarbą nuo šuolių ir leis geriau susidoroti su gyvenimo sunkumais.

Patyčios

Dažnai smūgiai savigarbai ateina iš išorės. Patyčios yra įprasta praktika vidurinėje ir vidurinėje mokykloje. Užpuolami beveik visi ir dėl netikėčiausių priežasčių gali „sužaloti nervą“.

Knygoje 6 skyriai skirti kaip elgtis su priekabiautojais: kaip pozicionuoti save tarp bendraamžių, reaguoti į šiurkščius žodžius ir atsakyti sau.

Kodėl žemos savigarbos vaikinai yra chuliganų „smulkmena“? Jie aštriai reaguoja į pasipiktinimą: yra suspausti arba, priešingai, yra agresyvūs. Tuo nusikaltėliai ir tikisi. Knygoje atakas vadiname „iškreipiančiais veidrodžiais“. Kad ir kaip juose atsispindėtum: su didžiule nosimi, ausimis kaip dramblio, storomis, žemomis, plokščiomis – visa tai yra iškraipymas, iškreiptas veidrodis, neturintis nieko bendro su realybe.

Stiprus vidinis branduolys, pasitikėjimas – „su manimi viskas gerai“ leidžia vaikui nekreipti dėmesio į agresorius arba reaguoti į juos su humoru.

Taip pat patariame kvailose situacijose atstovauti smurtautojus. Prisimenate, Hario Poterio filme baisus profesorius buvo vaizduojamas su moteriška suknele ir močiutės skrybėle? Ant tokio žmogaus neįmanoma supykti – galima tik juoktis.

Savigarba ir bendravimas

Tarkime, yra prieštaravimas: namuose paauglys girdi, kad jam gerai sekasi, tačiau tarp bendraamžių tokio patvirtinimo nėra. Kam tikėti?

Išplėskite socialines grupes, kuriose yra vaikas. Leiskite jam ieškoti įdomių kompanijų, vaikščioti į renginius, koncertus ir užsiimti būreliais. Klasės draugai neturėtų būti vienintelė jo aplinka. Pasaulis yra didžiulis ir kiekvienas turi jame savo vietą.

Ugdykite vaiko bendravimo įgūdžius: jie tiesiogiai susiję su savigarba. Kiekvienas, kuris moka apginti savo nuomonę, randa bendrą kalbą su kitais žmonėmis, negali abejoti savo sugebėjimais. Jis juokauja ir kalba, jį gerbia, mėgsta.

Ir atvirkščiai — kuo paauglys labiau pasitiki savimi, tuo jam lengviau susikalbėti ir užmegzti naujas pažintis.

Tėvai turėtų palaikyti savo vaikus. Tėvų meilė yra sveikos asmenybės pagrindas. Tačiau pasirodo, kad vien meilės neužtenka. Be gerai išvystytos paauglio savigarbos, be vidinės „aš galiu“ būsenos, pasitikėjimo savimi neįmanomas visavertis tobulėjimo, žinių, profesinių įgūdžių įsisavinimo procesas.

Abejodamas savimi vaikas slepiasi nuo realybės: užsidaro, leidžiasi į žaidimus, fantazijas, virtualią erdvę. Svarbu domėtis vaikų poreikiais ir poreikiais, reaguoti į jų iniciatyvas, rūpintis atmosfera šeimoje.

Kartu kurkite tikslų koliažą, švęskite kasdienius pasiekimus, perspėkite apie galimus sunkumus ir nusivylimus. Kaip teisingai pastebėjo norvegų psichologas Gyru Eijestad: „Vaikų sąmonė bręsta ir žydi tik su suaugusiojo parama“.