Atvirkštinė švenčių pusė: kodėl jos patinka ne visiems

Kai kurie mano, kad šventė yra ekstravagancija, stebuklai ir dovanos, jie laukia jos, skirdami didelio masto pasiruošimą. O kiti, atvirkščiai, sugalvoja išsigelbėjimo kelius, kad tik išvengtų šurmulio ir sveikinimų. Yra tokių, kuriems šventės sukelia sunkių nuojautų.

„22 metus gyvenau nakvynės namuose su tėvais“, - prisimena 30-metis Jakovas. „Mano vaikystėje šventės buvo galimybių, pavojų ir didelių pokyčių dienos. Gerai pažinojau apie keliolika kitų šeimų. Ir supratau, kad vienur galima ką nors skanaus suvalgyti, pažaisti be suaugusiųjų, o kitur šiandien ką nors stipriai sumuš, riaumodami ir šaukdami „Nužudyk!“. Prieš mane klostėsi įvairios istorijos. Ir jau tada supratau, kad gyvenimas yra daug įvairiapusiškesnis nei paveikslas šventiniame atviruke.

Iš kur toks skirtumas?

Scenarijus iš praeities

„Darbo dienomis ir švenčių dienomis atkuriame tai, ką matėme anksčiau, vaikystėje, šeimoje, kurioje užaugome ir buvome auklėjami. Šie scenarijai ir tai, kaip mes „pritvirtindavome“ savyje“, – aiškina klinikinis psichologas Denisas Naumovas, besispecializuojantis sandorių analizėje. – Kažkas linksmoje kompanijoje sukvietė gimines, tėvų draugus, dovanojo dovanas, daug juokėsi. Ir kažkas turi kitų prisiminimų, kuriuose šventė yra tik dingstis išgerti, o dėl to neišvengiami muštynės ir kivirčai. Bet galime ne tik atkartoti kadaise priimtą scenarijų, bet ir veikti pagal priešingą scenarijų.

„Labai norėjau savo šeimoje nekartoti to, ką mačiau vaikystėje: tėtis darbo dienomis gėrė, o per šventes viskas dar blogiau, todėl gimtadienių nešvęsdavome, kad dar kartą nesurengtume vaišių, neprovokuotume tėčio. “ – dalijasi 35 metų Anastasija. „O mano vyras negeria ir nešiojasi mane ant rankų. O gimtadienių laukiu ne su nerimu, o su džiaugsmu.

Tačiau net kai kurie iš tų, kurių šeimos istorijoje nėra sunkių scenų, šventes pasitinka be didelio entuziazmo, susitaikydami su jomis kaip neišvengiamumu, vengdami draugiškų ir šeimyninių susibūrimų, atsisakydami dovanų ir sveikinimų...

„Tėvai suteikia mums žinią, kurią nešame visą gyvenimą, – tęsia Denisas Naumovas, – ir ši žinia nulemia gyvenimo scenarijų. Iš tėvų ar reikšmingų suaugusiųjų mokomės nepriimti pagyrimų, nedalyti kitiems „glostyti“. Susitikau su klientais, kurie manė, kad gimtadienį švęsti gėdinga: „Kokią teisę turiu atkreipti į save dėmesį? Girti save nėra gerai, puikuotis – negerai. Dažnai tokie žmonės, kurie nemoka savęs pagirti, prašau, dovanoja sau dovanas, suaugę serga depresija. Vienas iš būdų padėti sau – palepinti savo vidinį vaiką, kuris yra kiekviename iš mūsų, palaikyti ir išmokti pagirti.

Priimti dovanas, dovanoti jas kitiems, leisti sau švęsti gimtadienį ar tiesiog padovanoti sau papildomą laisvą dieną – kai kuriems iš mūsų tai akrobatika, kuri užtrunka ilgai ir mokosi iš naujo.

Tačiau atostogos yra ne tik būdas grąžinti džiaugsmą savo „mažajam aš“, bet ir galimybė supaprastinti gyvenimą.

atskaitos taškai

Kiekvienas ateina į šį pasaulį su vienintele pradine atsarga – laiku. Ir visą gyvenimą stengiamės jį kuo nors užimti. „Sandakcinės analizės požiūriu mums reikia struktūros: kuriame schemą visam gyvenimui, todėl būna ramiau“, – aiškina Denisas Naumovas. – Chronologija, skaičiai, valandos – visa tai buvo sugalvota tam, kad būtų galima kažkaip klasifikuoti, susisteminti tai, kas yra aplinkui, ir visa, kas su mumis vyksta. Be jo nerimaujame, prarandame žemę po kojomis. Didžiosios datos, šventės dirba tam pačiam pasauliniam uždaviniui – suteikti mums pasitikėjimo ir vientisumo pasauliu ir gyvenimu.

Pasitikėjimas, kad ir kaip bebūtų, naktį iš gruodžio 31-osios į sausio 1-ąją ateis Naujieji metai, o gimtadienis skaičiuos naują gyvenimo etapą. Todėl net jei ir nenorime surengti puotos ar grandiozinio renginio iš raudonos kalendoriaus dienos, šias datas fiksuoja sąmonė. O kokiomis emocijomis juos nuspalviname – kitas reikalas.

Atostogos yra tai, kas mus sieja su gamta, sako analitinė psichologė Alla German. „Pirmas dalykas, į kurį žmogus seniai atkreipė dėmesį, buvo dienos ir metų laikų cikliškumas. Yra keturi pagrindiniai metų taškai: pavasario ir rudens lygiadieniai, žiemos ir vasaros saulėgrįžos. Su šiais punktais kiekvienai tautai buvo susietos pagrindinės šventės. Pavyzdžiui, Europos Kalėdos patenka į žiemos saulėgrįžą. Šiuo metu dienos šviesos valandos yra trumpiausios. Atrodo, kad tamsa tuoj nugalės. Tačiau netrukus saulė pradeda kilti stiprybe. Danguje įsižiebia žvaigždė, skelbianti apie šviesos atėjimą.

Europietiškos Kalėdos kupinos simbolinės reikšmės: tai pradžia, slenkstis, atspirties taškas. Tokiomis akimirkomis apibendriname praėjusius 12 mėnesių, liūdime, išsiskiriame su praeitimi ir džiaugiamės sutikdami ateitį. Kiekvieni metai – tai ne bėgimas ratu, o naujas posūkis spirale, su nauja patirtimi, kurią stengiamės suvokti šiuose svarbiausiuose taškuose. Tačiau tai ne visada įmanoma. Kodėl?

Perpildytas dubuo

„Į šventę kartais ateiname kupini informacijos ir įvykių. Neturime laiko apdoroti šios medžiagos, todėl įtampa išlieka“, – sako Alla German. – Reikia kur nors išpilti, kažkaip išpilti. Todėl pasitaiko muštynių, traumų, hospitalizacijų, kurių ypač daug būna švenčių dienomis. Šiuo metu taip pat suvartojama daugiau alkoholio, kuris mažina vidinę cenzūrą ir išlaisvina mūsų Šešėlį – neigiamas savybes, kurias slepiame nuo savęs.

Šešėlis gali pasireikšti ir žodine agresija: daugelyje kalėdinių filmų (pavyzdžiui, „Love the Coopers“, rež. Jesse Nelson, 2015) susibūrusi šeima iš pradžių susikivirčija, o vėliau susitaiko finale. O kažkas eina į fizinius veiksmus, išjudindamas tikrą karą šeimoje, su kaimynais, draugais.

Tačiau yra ir ekologiškų būdų, kaip nupūsti garą, pavyzdžiui, šokti ar keliauti. Arba surengkite vakarėlį su prabangiu maistu ir puošniais kostiumais. Ir nebūtinai švenčių dienomis, nors dažniau tai sutampa su įvykiu, kuris daugeliui sukelia stiprias emocijas.

Psichologė siūlo prisiminti 2018 metų vasarą vykusį pasaulio čempionatą: „Gyvenu Maskvos centre ir visą parą girdėjome džiaugsmo ir džiaugsmo šūksnius, paskui laukinių gyvūnų riaumojimą“, – prisimena Alla German. vienoje erdvėje buvo sujungti skirtingi jausmai ir emocijos. Tiek sirgaliai, tiek nuo sporto nutolusieji žaidė simbolinę akistatą: šalis prieš šalį, komanda prieš komandą, mūsiškiai prieš ne savo. Dėl to jie gali būti herojais, išmesti tai, ką yra sukaupę savo sieloje ir kūne, ir parodyti visus savo psichikos aspektus, įskaitant šešėlinius.

Tuo pačiu principu ir ankstesniais amžiais Europoje būdavo rengiami karnavalai, kuriuose karalius galėdavo apsirengti elgeta, o pamaldi dama – ragana. Išlaisvinti savo šešėlį nepažeidžiant aplinkinių yra geriausias būdas išlaisvinti perpildytą taurę.

Šiuolaikinis pasaulis įgavo beprotišką tempą. Bėga, bėga, bėga... Reklama iš ekranų, plakatų, vitrinų skatina pirkti, vilioja akcijomis ir nuolaidomis, spaudžia kaltės jausmą: ar nupirkote dovanų tėvams, vaikams? 38 metų Vlada yra pripažinta. – Visuomenė reikalauja šurmulio: gaminti, serviruoti stalą, galbūt priimti svečius, kam nors paskambinti, pasveikinti. Nusprendžiau, kad per atostogas man geriau eiti į viešbutį ant jūros kranto, kur gali nieko neveikti, tik pabūti su mylimu žmogumi.

O 40-metė Viktorija irgi kažkada tokiomis dienomis buvo vieniša: neseniai išsiskyrė ir nebetelpa į šeimos kompanijas. „Ir tada aš pradėjau šioje tyloje rasti galimybę išgirsti, ko iš tikrųjų noriu, galvoti ir svajoti, kaip gyvensiu“.

Mums dar nelabai įprasta prieš gimtadienį susumuoti rezultatus ir kurti ateities planus. „Tačiau bet kurios, net ir nedidelės įmonės buhalterijoje būtinai sumažinamas balansas ir sukuriamas kitų metų biudžetas“, – sako Alla German. Tai kodėl gi to nepadarius savo gyvenime? Pavyzdžiui, švenčiant žydų Naujuosius metus įprasta praleisti „tylos dienas“ – pabūti vienam su savimi ir suvirškinti sukauptą patirtį bei emocijas. Ir ne tik suvirškinti, bet ir priimti tiek pergales, tiek nesėkmes. Ir tai ne visada smagu.

„Bet tai yra šventa švenčių prasmė, kai susitinka priešybės. Šventė visada yra du poliai, tai vieno etapo uždarymas ir naujo atidarymas. Ir dažnai šiais laikais išgyvename krizę“, – aiškina Alla German. „Tačiau gebėjimas patirti šį poliškumą leidžia patirti katarsį, iššifruojant gilią jo prasmę.

Kokios bus šventės – linksmos ar liūdnos – mūsų sprendimas, – įsitikinęs Denisas Naumovas: „Tai yra pasirinkimo momentas: su kuo noriu pradėti naują gyvenimo etapą, o su kuo ne. Jei jaučiame, kad turime būti vieni, turime teisę būti. Arba atliekame auditą ir prisimename tuos, kuriems pastaruoju metu buvo mažai dėmesio, tuos, kurie yra brangūs, paskambinkite jiems ar eikite į svečius. Sąžiningai pasirinkti sau ir kitiems kartais yra sunkiausia, bet kartu ir išradingiausia.

Pavyzdžiui, kartą apsisprendę ir nustoję laukti, kaip vaikystėje, stebuklo ir magijos, bet susikurkite tai savo rankomis. Kaip tai daro 45 metų Daria. „Per daugelį metų išmokau įtraukti vidinę šventę. Vienatvė? Na, tada aš pagausiu jame šurmulį. Artimųjų? Taigi, man bus malonu su jais bendrauti. Ar atėjo kas nors naujo? Na, tai šaunu! Nustojau kurti lūkesčius. Ir tai taip puiku!