Pasąmonė yra žodis, vartojamas ir psichologijoje, ir filosofijoje. Tai reiškia psichinę būseną, kurios žmogus nežino, bet turi įtakos elgesiui. Etimologiškai tai reiškia „pagal sąmonę“. Jis dažnai painiojamas su terminu „nesąmoningas“, kuris turi panašią reikšmę. Kas yra pasąmonė? Kitos ikisąmoningos sąvokos, tokios kaip „identifikatorius“, „ego“ ir „superego“, apibūdina mūsų psichiką pagal Freudo teoriją.

Žmogaus psichikai apibūdinti psichologijoje vartojami keli žodžiai. Pasąmonė atitinka psichinių reiškinių rinkinį, prie kurio mūsų sąmonė neturi prieigos. Priešingai, sąmonė yra tiesioginis mūsų psichinės būsenos suvokimas. Tai leidžia mums pasiekti pasaulio, savo paties tikrovę, racionaliai mąstyti, analizuoti ir veikti.

Pasąmonės sąvoka kartais naudojama psichologijoje arba tam tikruose dvasiniuose požiūriuose, siekiant užbaigti ar pakeisti terminą nesąmoningas. Tai susiję su psichiniais automatizmais, paveldėtais iš tolimos praeities (mūsų protėviai) arba iš naujausių (mūsų pačių patirties).

Taigi pasąmonė yra tai, kas verčia mūsų kūną veikti mums to nežinant: pavyzdžiui, tam tikri automatiniai judesiai vairuojant, ar net virškinimas, nervinės kūno reakcijos, baimės refleksai ir pan.

Todėl tai atitinka mūsų instinktus, įgytus įpročius ir impulsus, nepamirštant mūsų intuicijos.

Pasąmonė gali atskleisti dalykus, kurių nemanėme turį savyje, atliekant automatinius judesius (motorinį elgesį), net ištartus ar užrašytus žodžius (pvz., liežuvio paslydimas), netikėtas emocijas (nederantį verkimą ar juoką). Taigi jis linkęs veikti nepriklausomai nuo mūsų valios.

Kai kuriose srityse skirtumo nebus. Kitiems mes mieliau kvalifikuojame pasąmonę kaip paslėptą, nematomą, o pasąmonę galima lengviau demaskuoti, nes ji yra spontaniškesnė ir lengviau pastebima.

Pasąmonė remiasi įgytais įpročiais, o pasąmonė – tai, kas įgimta, labiau palaidota. Per savo darbo sesijas Freudas daugiau kalbėjo apie pasąmonę nei apie pasąmonę.

Freudo teorijoje yra sąmonė, nesąmoninga ir ikisąmonė. Ikisąmonė yra būsena, kuri yra prieš sąmonę.

Nors, kaip matėme, nesąmoningumas dalyvauja daugumoje psichinių reiškinių, sąmonė yra tik ledkalnio viršūnė.

Savo ruožtu išankstinė sąmonė ir tai, kas leidžia užmegzti ryšį tarp jų. Nesąmoningos mintys jos dėka gali pamažu tapti sąmoningos. Žinoma, nesąmoningas mintis sąmonė išmintingai pasirenka taip, kad jos nebūtų nei per daug trikdančios, nei per daug nepatenkinamos ar nepakeliamos.

Tai yra „superego“, „moralinė“ mūsų pasąmonės dalis, kuri yra atsakinga už „id“ cenzūravimą, dalį, susijusią su mūsų gėdingiausiais troškimais ir impulsais.

Kalbant apie „aš“, tai yra atvejis, kuris sukuria ryšį tarp „tai“ ir „superego“.

Pasinerti į mūsų pasąmonę ar pasąmonę nėra lengva. Dažnai tenka susidurti su nerimą keliančiomis mintimis, susidurti su savo palaidotais demonais, suprasti velniškai gerai įsitvirtinusius mechanizmus (patiems), kad tiesiog išvengtume jų kančios.

Iš tiesų, geriau pažindami save ir geriau pažinę savo pasąmonę, galime įveikti daugybę neracionalių baimių, nesąmoningų atstūmimų, kurie gali padaryti mus nelaimingus. Reikia pakankamai atsiriboti nuo savo veiksmų ir gerai apmąstyti, kas juos skatina, suprasti, o paskui elgtis kitaip ir pagal vertybes, kurias propaguojame, nesileisdami valdyti ar apgauti savo „to“ .

Tikrai iliuziška norėti visiškai kontroliuoti visas savo mintis, impulsus ir baimes. Tačiau geresnis savęs supratimas atneša tam tikrą atgautą laisvę, leidžia laisva valia ir vidine jėga atkurti ryšį.