Pasąmonėje paslėptus vaizdinius ne visada lengva aptikti ir juo labiau apibūdinti žodžiais. Tačiau kontaktą su gilių išgyvenimų pasauliu, kuris būtinas mūsų gerovei, galima užmegzti ir be žodžių pagalbos, teigia specialistai.
Bandymai pasiekti pasąmonę ir užmegzti su ja dialogą laikomi psichoanalitikų prerogatyva. Tačiau taip nėra. Egzistuoja daugybė psichoterapinių metodų, kurie sprendžia pasąmonę kitais būdais. Ten, kur trūksta žodžių, į pagalbą ateina vaizdai, judesiai, muzika – dažnai trumpesniu keliu nuveda į psichikos gelmes.
Meno terapija
Istorija. Metodas atsirado 1940-aisiais, o tarp jo kūrėjų geriausiai žinoma psichologo Carlo Rogerso dukra Natalie Rogers. Natalie padėjo tėvui organizuoti grupinius užsiėmimus. Ir pastebėjau, kad dalyviai pavargsta daug valandų sėdėti, kalbėti ir klausytis. Ji pasiūlė pasitelkti piešimą, muziką, judesį – ir pamažu kūrė savo kryptį.
Metodo esmė. Anglų kalboje yra du terminai: meno terapija (vaizdo menų terapija, iš tikrųjų meno terapija) ir menų terapija (visų rūšių menų terapija apskritai). Tačiau stiprėja ir kita kryptis, atsiradusi 1970-aisiais ir angliškai vadinama ekspresyviųjų menų terapija. Rusiškai tai vadiname „intermodaline terapija su ekspresyviais menais“. Tokios terapijos metu vieno terapinio užsiėmimo metu naudojami įvairūs menai. Tai gali būti ir piešimas, ir judesys, ir muzika – visų šių tipų sintezė.
Terapeutas turi būti labai jautrus, kad žinotų, kada pereiti nuo vienos meno formos prie kitos. Kai gali ką nors nupiešti, kai gali tai išreikšti muzika ar žodžiais. Taip išplečiamas įtakos diapazonas, leidžiantis atsiskleisti nesąmoningiems procesams. Yra ženklai, signalai, pagal kuriuos reikia naršyti, siūlantys klientui pereiti prie kito modalumo.
Pavyzdžiui, poezija yra gera priemonė pabrėžti tai, kas svarbiausia. Mes naudojame laisvą rašymą, kai klientas gali spontaniškai rašyti 10 minučių. Ir ką tada daryti su šia medžiaga? Siūlome klientui pabraukti, tarkime, penkis žodžius ir sukurti iš jų haiku. Taigi iš spontaniškai raštu gautos medžiagos išryškiname tai, kas svarbu, ir išreiškiame tai poezijos pagalba.
Privalumai. Klientas gali lankyti ekspresyviųjų menų terapijos užsiėmimus nemokėdamas piešti, lipdyti ar rašyti poeziją. Yra technikų, padedančių pašalinti nesugebėjimo ir baimės kompleksą tokiu būdu išreikšti save. Pavyzdžiui, galite piešti kaire ranka. Baimės iškart praeina – beveik niekas nemoka piešti kaire ranka.
Svarbiu dailės terapijos ir intermodalinės meno terapijos privalumu laikau jų saugumą. Darbas vyksta simboliniu lygmeniu, su vaizdais. Keisdami vaizdą, piešdami, kažką keičiame savyje. Ir supratimas ateis reikiamu momentu, kurio nereikėtų skubėti.
Kam ir kiek laiko. Meno terapija veikia su praradimais, traumomis, santykiais ir jų krizėmis. Visa tai galima piešti, lipdyti, iš visko sukurti haiku – ir transformuoti kūrybos procese. Seansas trunka pusantros valandos, terapijos kursas – nuo penkių seansų (trumpalaikė terapija) iki 2-3 metų.
Yra tam tikrų apribojimų. Anksčiau dirbau psichiatrijos klinikoje ir žinau, kad su sunkiomis sąlygomis gyvenančiais žmonėmis sunku taikyti meno metodus. Nors su jais pavyko pasiekti rezultatų. Prisimenu 19 metų mergaitę su atsilikimu raida (ji liko 5 metų amžiaus). Jos piešiniuose tarp nerišlių piešinių kažkuriuo metu staiga pasirodė lokys ir lapė. Paklausiau: kas tai? Ji sakė, kad lapė atrodė kaip jos mama, o lokys – į ją. "O ką lapė sako lokiui?" "Lapė sako:" Neaugink.
Smėlio terapija (žaismas su smėliu)
Metodo istorija ir esmė. Metodas atsirado XX amžiaus viduryje. Jo autorė – Carlo Gustavo Jungo mokinė Dora Kalff. Dabartinė smėlio terapija susideda iš dviejų medinių 50 cm x 70 cm padėklų su šlapiu ir sausu smėliu ir figūrėlėmis, kuriose vaizduojami žmonės, gyvūnai, namai, pasakų personažai ir gamtos reiškiniai.
Metodas remiasi Jungiano analizės idėja apie dialogo tarp sąmonės ir pasąmonės atkūrimą laisvoje ir apsaugotoje terapijos erdvėje. Smėlio žaidimas padeda „pasiimti savo dalis“ – tai, ką mažai žinome apie save arba išvis nežinome dėl represijų ir traumų.
Dora Kalff mano, kad smėlio žaidimas prisideda prie mūsų Aš aktyvinimo - psichikos centro, aplink kurį vyksta integracija, vedanti į asmenybės vientisumą. Be to, toks „žaidimas“ skatina regresiją, padeda per žaidimą atsigręžti į vaikišką mūsų „aš“ dalį. Būtent joje Jungas įžvelgė paslėptus psichikos resursus ir jos atsinaujinimo galimybes.
Privalumai. Smėlio žaidimas – natūralus ir suprantamas metodas, nes vaikystėje visi žaidėme smėlio dėžėje, o paskui – su smėliu paplūdimiuose. Visos asociacijos su smėliu yra malonios, todėl metodas sukelia mažiau pasipriešinimo. Kurdami paveikslus mes jų neaptariame ir neinterpretuojame. Mums svarbu pradėti procesą, kad nuotraukos sektų viena kitą. Darbo pabaigoje su klientu galime aptarti jo paveikslų serijas, kurių nuotraukas išsaugoju po kiekvieno užsiėmimo.
Smėlio dėžės erdvėje figūrėlių pagalba berniukas atsisveikino su tėvu ir pradėjo grįžti į normalų gyvenimą.
Jei mes kalbame apie efektyvumą, tai yra naujausias pavyzdys. Baigiau dirbti su 10 metų berniuku. Jo tėvas tragiškai mirė. Berniukas buvo labai nuliūdęs dėl netekties, nuolat sirgo, pradėjo trauktis į save, nustojo kalbėti. Per pamokas slėpėsi po stalu — elgėsi kaip autizmu sergantis vaikas, nors tokios diagnozės neturi.
Pirmuosiuose užsiėmimuose jis nusuko akis, nenorėjo užmegzti kontakto. Aš pasakiau: „Gerai, matau, kad tu nenori kalbėti, aš tavęs nevarginsiu. Bet mes galime žaisti. Ir jis pradėjo statyti paveikslus smėlyje. Jis džiaugėsi šia galimybe ir sukūrė nuostabių paveikslų. Jie galėjo pamatyti pasaulį ten, kur buvo jis, kur buvo šeima prieš tragediją. Bet jis ten keliavo, o tėvas visada atsirasdavo šalia.
Jis nuėjo nelengvą kelią, smėlio dėžės erdvėje figūrėlių pagalba atsisveikino su tėvu, gyvųjų ir mirusiųjų pasaulis pasidalijo, berniukas pradėjo grįžti į normalų gyvenimą. Buvau šalia, palaikiau, per nuotraukas bandžiau pajausti jo būseną. Pamažu jis pradėjo manimi pasitikėti, atėjo momentas, kai jis pirmą kartą su manimi kalbėjo, kai nusišypsojo. Dirbome daugiau nei metus, smėlis šiame darbe suvaidino didelį vaidmenį.
Kam ir kiek laiko. Jei apskritai nėra kontraindikacijų gydymui, tada galima naudoti šį metodą. Seansas trunka 50 minučių. Yra trumpalaikė terapija, nukreipta į neigiamų įvykių pasekmes. Ir yra, pavyzdžiui, sudėtingas ir ilgas darbas su neurozėmis. Vieniems užtenka kelių mėnesių, o kitiems – 5 metus.
Nedrįsčiau sakyti, kad šiame darbe keičiame pasąmonę. Paprastai tai mus pakeičia. Bet mes kviečiame jį į dialogą. Mes tyrinėjame save, savo vidines erdves, geriau pažįstame save. Ir tapti sveikesni psichiškai.
Šokio judesio terapija
Istorija. Kalbant apie šokio-judesio terapiją, reikia pradėti nuo psichoterapeuto Aleksandro Loweno, bioenergetikos kūrėjo. Jis tvirtino: gnybtai kūne formuojasi nuo vaikystės kaip reakcija į psichologinį poveikį. Motina šaukė ant vaiko: „Nedrįsk verkti! Jis susilaiko, o gerklę suspaudžia. Vyras raginamas ištverti, nerodyti jausmų - širdies srityje yra gnybtas. Todėl širdies priepuoliai dažniau pasitaiko vyrams nei moterims.
Metodo esmė. Šokyje nesąmoningumas pasireiškia vaizdų ir kūno pojūčių pagalba. Kažkam šokant vyrauja kūno pojūčiai, o kažkas šoka vizualius vaizdus. Mokomės klausytis kūno, sekti jo impulsus. Neturime savo patirties apsakyti žodžiais. Šokio pagalba galite įveikti bet kokias emocijas. Pavyzdžiui, išsiskyrimas.
Kiekvienas žmogus patiria išsiskyrimo, artimųjų netekties – ir ši patirtis gyvena ir kūne. Šį skausmą nešiojamės su savimi daug metų. Ir sunku apie tai kalbėti. O darbas su kūnu padeda rasti šį skausmą – ir jį įveikti.
Dažnai įstringame agresijos stadijoje, kaltindami tą, su kuriuo išsiskyrėme ar kurio netekome, dėl neteisybės kaltiname save arba visą pasaulį. Paprastai žmonės to nesuvokia. Ir šokis pasineria į šią skausmingą situaciją, o kūnas sukelia pyktį, agresiją. Klientai dažnai prisipažįsta, kad šiuo metu nori ką nors suplėšyti rankomis, trypti kojomis. Čia svarbus spontaniškumas.
Kalbėjimas yra būtina šokio-judesio terapijos sąlyga. Bet pagrindinį gydomąjį poveikį suteikia ne žodžiai, o judesiai.
Šokio-judesio terapiją dažniau lanko tie, kurių galvose yra įsimintas judesių rinkinys. Pamažu jie atsiveria, pradeda daryti judesius, kurie jau seniai pamiršti. Psichologinių priežasčių – kančios, depresijos, streso – įtakoje daugelis nusilenkia, nuleidžia pečius ir galvą, tiesiogine to žodžio prasme susilenkia nuo problemų svorio, o terapijoje mes atpalaiduojame visą kūną. Darbas atliekamas grupėje, ir tai yra svarbi terapijos dalis. Pavyzdžiui, mes turime pratimą, kai dalyviai suporuoja ir kiekvienas šoka už partnerio.
Kito žmogaus dėmesys – rimtas veiksnys, keičiantis šokį, judesius. Ir pabaigoje šokame padėkos šokį. Netariame nė žodžio, dėkingumą kitiems grupės nariams reiškiame akimis, gestais, judesiu. Ir per šį šokį beveik visada verkite! Po šokio aptariame, ką kiekvienas patyrė ir jautė. Kalbėjimas yra būtina šokio-judesio terapijos sąlyga. Bet pagrindinį gydomąjį poveikį suteikia ne žodžiai, o judesiai.
Kam ir kiek laiko. Įprastas kursas yra 8-10 susitikimų kartą per savaitę. Viena pamoka trunka 3-4 valandas. Amžius visiškai nesvarbus, kartais merginos ateina šokti su kūdikiais, joms buvo net atskira grupė. Ir, žinoma, tai naudinga vyresnio amžiaus žmonėms. Jie visada išvyksta su gera nuotaika. Vyrus grupėse, deja, galima suskaičiuoti ant pirštų. Nors metodo veiksmingumas vyrams ir moterims yra toks pat.