Turinys
Nors agresija gali būti ne tik destruktyvi, bet ir konstruktyvi, dažniausiai susiduriame su pirmuoju, griaunančiu variantu. Deja, mes ne visada tai žinome. Kaip suprasti, kad tapome svetimo pykčio įkaitais? O ką daryti, kad patys netaptume agresoriais? Ekspertas kalba.
Gamta moko kovoti dėl didesnio gabalo, vienas kitą „ryjant“, o visuomenė tuo pačiu ragina laikytis taisyklių. Galiausiai šis konfliktas mus suskaldo: stengiamės rodyti tik socialiai priimtinus impulsus, kaupiame ir slepiame kitas emocijas – net ir nuo savęs. Tačiau visi žino, kuo baigiasi kantrių žmonių istorijos: arba savęs, arba kitų sunaikinimu.
Faktas yra tas, kad anksčiau ar vėliau sukaupta prasimuša. Jei prasiveržia, tai dažnai pasireiškia psichosomatinėmis ligomis. Kur plona, ten lūžta: pavyzdžiui, širdis gali neatlaikyti. Jei prasiveržia susikaupę neigiami jausmai, kenčia esantys šalia, o negalintys atsakyti ar apsiginti – dažniausiai vaikai ir gyvūnai.
Larsas von Trieras puikiai pasistengė užfiksuoti žmogaus agresijos prigimtį Dogvilyje. Jo pagrindinė veikėja jaunoji Greisė, pabėgusi iš gangsterių gaujos, išsigelbėjimą randa mažame miestelyje. Vietiniai vieni gražesni už kitus! pasiruošęs ją slėpti. Ir jie nieko nenori mainais. Na, nebent padėti namuose ar prižiūrėti vaikus. Tačiau pamažu mielas Dogvilis virsta mergaitės kankinimų kambariu.
Kas nutiktų, jei akmenukas bate mūsų nesupyktų? Taptume nuolankia auka, kuri priima šio akmens buvimą, ištveria skausmą, varžo judesius ir dėl to miršta kankinančia mirtimi, jei akmuo sukelia sepsį. Kaip išsilaikyti ant plonos linijos, kurios kairėje – pasiaukojimas, o dešinėje – agresyvumas?
Kaip suprasti, kad tapome agresijos aukomis
Norint nustatyti, ar destruktyvi agresija yra nukreipta į mus, svarbu pasitikėti pojūčiais ir įsiklausyti į savo jausmus. Tai vienas greičiausių ir patikimiausių būdų orientuotis situacijoje. Jausmai yra neatsiejama mūsų būties dalis. Būtent jie suteikia mums informaciją apie mus supantį pasaulį ir nustato, kad kažkas negerai, kad mums gresia pavojus. Gebėjimas atpažinti savo ir kitų jausmus, taip pat valdyti emocijas vadinamas emociniu intelektu.
Didesnė tikimybė patirti destruktyvią agresiją, jei patirsite šiuos jausmus:
Dezorientacija
Jautiesi pasiklydęs: nežinai, kur eiti, ko nors be tikslo ieškai, esi rūke. Nėra aiškumo ir skaidrumo. Esate „išjungtas“ nuo gyvybės srauto, bejėgis ir nusiaubtas. Norėtumėte reaguoti į kitų žodžius ar veiksmus, tačiau būdamas stulbinančioje būsenoje tokios galimybės neturite.
Nerimas
Vien kito žmogaus buvimas išveda iš pusiausvyros – atsiranda nerimo jausmas, galbūt net nedidelis drebulys. Taip pat yra du priešingi impulsai - tuo pačiu metu jūs tarsi traukiate prie žmogaus, bet tuo pačiu ir atstumiatės nuo jo. Jūs suprantate, kad greičiausiai padarėte klaidą vertindami esamą situaciją ir savo vaidmenį joje.
Įtampa, kuri virsta nepasitenkinimu
Jaučiatės visiškai nepasiruošę tam, kad žmogus nevykdo jums duotų pažadų ir jūsų lūkesčiai nepasiteisina. Pajuskite, kaip griūva svajonės, o viltis žlunga. Supraskite, kad leidžiate kam nors jumis pasinaudoti.
Ką daryti, jei tapote auka?
Išlipimas iš šio „agresyvaus rato“ padės mums pasitikėti savo jausmais, sustiprinti mūsų pačių suvokimą apie tai, kas vyksta, ir teigiamą bendradarbiavimo su kitais žmonėmis patirtį.
Kam stiprinti savo paties suvokimą? Daugelis mano klientų negalėjo atsispirti piktybinei agresijai dėl nepasitikėjimo savimi. Juk dažnai nuvertiname savo patirtį, galvodami: „Man taip atrodė“. Tačiau turime išgirsti, kas ir kaip mums sakoma. Klausykite, ką sakome.
O kai įsitikinsime, kad mums taip neatrodė ir tikrai su mumis elgiamasi kitaip, nei norime, turėsime pagrindą apsisaugoti.
Ne mažiau svarbi ir pozityvaus bendradarbiavimo patirtis. Jei turime konstruktyvios agresijos pasireiškimo patirties, nesunkiai galime nustatyti ribą tarp gerybinės ir piktybinės agresijos, matome skirtumą tarp jų.
Bendradarbiavimas – tai sąveikos modelis, kuriame nėra pralaimėjusiųjų ir laimėtojų, nėra valdovų ir tarnų, kur nereikia valdyti ir paklusti. Bendradarbiavimas grindžiamas abipusiu susitarimu ir bendru darbu. Su juo mes galime:
reikšti savo mintis ir išgirsti kitą;
pamatyti save ir kitus;
vertinti save ir kitus;
atleisti klaidas sau ir kitiems;
gerbk savo „ne“ ir kitą;
žinoti savo norus ir domėtis kito norais;
žinoti savo galimybes ir sužinoti apie kitų galimybes;
siekti augimo ir siūlyti augti kitam;
vertinkite savo vienatvę ir gerbkite kito vienatvę;
veikti savo tempu ir suteikti šią galimybę kitam;
būk savimi ir leisk kitam būti savimi.
Jei tokios patirties nėra, ją reikia įgyti. Pavyzdžiui, santykiuose su terapeutu. Šioje saugioje erdvėje klientas, dalindamasis intymiomis mintimis, įsitikinimais ir emocijomis, užmezga ryšį su terapeutu. Ir šis kontaktas prisideda prie pokyčių jo gyvenime. Kai gyvenime yra vieta ir erdvė, kurioje esame dėmesingi ir malonūs, randame jėgų išeiti iš agresyvaus rato. Ir mes suprantame, kad kiekvienas žmogus yra vertas pagarbos ir meilės.
Ką daryti, jei pats rodote agresiją?
Norėdami atpažinti savyje agresorių, turite turėti aukštą savimonę. Per mano psichoterapinę praktiką (o dirbu jau daugiau nei 12 metų) nebuvo nei vieno prašymo dirbti su savo agresija. Niekas neatėjo tam, kad išmoktų numalšinti savo užsidegimą.
Dažniausiai žmogus ateina su skundais, kaip „kažkas ne taip su kitu žmogumi ar su šiuo pasauliu“, ir jau proceso metu paaiškėja, kad jis pats yra agresijos šaltinis. Nemalonu prisipažinti, bet pripažinimas yra pats svarbiausias ir patikimiausias žingsnis šioje situacijoje.
Išgijimas ateina tada, kai žmogus nors akimirką atsisako tuo, kuo norėtų tapti, ir bando būti tuo, kas yra. Atpažinti save kaip agresorių, pradėti atsiprašyti reiškia atimti iš savęs emocijų „dozę“, padedančią numalšinti nervinę įtampą. Toks pripažinimas reikalauja didžiulės drąsos ir vertas aukso medalio!
Turite išstudijuoti savo agresijos pobūdį ir suprasti, kad pykčio protrūkiai problemos neišsprendžia.
Atsipalaidavimas, atsirandantis po agresijos akto, suteikia mums tik kartaus poskonio, o gilaus nepasitikėjimo savimi ir bejėgiškumo jausmas vis dar gyvena viduje.
Pyktis gimsta iš vidinės įtampos, kuri karts nuo karto sprogsta ir žeidžia kitus. Užuot sutelkę dėmesį į susierzinimo šaltinius, turėtumėte galvoti apie galimus problemos sprendimus. Pirmiausia prisiimkite atsakomybę už savo veiksmus. O įtampą nukreipkite į veiklą: verslumą, sportą, kūrybą, poilsį.
Vien su savo agresija susidoroti nėra lengva, o likti pykčio rate – pavojinga. Reikia kreiptis pagalbos į specialistą, kuris ramiai ir kompetentingai nuves jus iš agresyvaus rato į dėmesingo, rūpestingo ir palaikančio požiūrio į save ratą. Jei agresijos mina sprogs, tuomet tikrai nebūsite vienas, rinkdamasis po gabalėlį.