"Smurtas yra galios paėmimas"

Rusijoje psichologo veikla nėra licencijuota. Teoriškai bet kuris universiteto specializuoto fakulteto absolventas gali vadintis psichologu ir dirbti su žmonėmis. Įstatymiškai Rusijos Federacijoje nėra psichologo paslapties, kaip medicinos ar teisininko paslapties, nėra vieno etikos kodekso.

Spontaniškai skirtingos psichoterapinės mokyklos ir požiūriai kuria savo etikos komitetus, tačiau paprastai juose dalyvauja specialistai, kurie jau turi aktyvią etinę poziciją, apmąstydami savo vaidmenį profesijoje ir psichologo vaidmenį klientų ir visuomenės gyvenime.

Susidarė situacija, kai nei pagalbinio specialisto mokslinis laipsnis, nei dešimtmečių praktinė patirtis, nei darbas net specializuotuose šalies universitetuose negarantuoja psichologinės pagalbos gavėjui, kad psichologas laikysis jo interesų ir etikos kodekso.

Tačiau vis tiek sunku buvo įsivaizduoti, kad prie žaibiškų mobų dalyvių kaltinimų smurtu (pavyzdžiui, #nebijau pasakyti) prisijungs ir padedantys specialistai, psichologai, žmonės, kurių nuomonės klausomasi kaip ekspertas. melas, demonstratyvumas, šlovės troškimas ir „mentalinis ekshibicionizmas“. Tai verčia susimąstyti ne tik apie bendro etinio lauko nebuvimą, bet ir apie profesinės refleksijos nebuvimą asmeninės terapijos ir supervizijos forma.

Kokia yra smurto esmė?

Smurtas, deja, yra būdingas bet kuriai visuomenei. Tačiau visuomenės reakcija į tai skiriasi. Mes gyvename šalyje, kurioje vyrauja „smurto kultūra“, kurstoma lyčių stereotipų, mitų ir tradicijos kaltinti auką bei pateisinti stipriuosius. Galima sakyti, kad tai socialinė liūdnai pagarsėjusio „Stokholmo sindromo“ forma, kai auka tapatinama su prievartautoju, kad nesijaustų pažeidžiama, kad nepatektų tarp tų, kuriuos galima pažeminti ir trypti.

Remiantis statistika, Rusijoje kas 20 minučių kas nors tampa smurto šeimoje auka. Iš 10 seksualinio smurto atvejų į policiją kreipiasi tik 10-12% nukentėjusiųjų, o pareiškimą priima tik kas penktas.¹. Prievartautojas dažnai neprisiima jokios atsakomybės. Aukos metų metus gyvena tyloje ir baimėje.

Smurtas yra ne tik fizinis poveikis. Tai yra pozicija, iš kurios vienas žmogus sako kitam: „Aš turiu teisę su tavimi ką nors daryti, nepaisydamas tavo valios“. Tai metapranešimas: „Tu esi niekas, o tai, kaip jautiesi ir ko nori, nėra svarbu“.

Smurtas yra ne tik fizinis (mušimai), bet ir emocinis (pažeminimas, žodinė agresija) bei ekonominis: pavyzdžiui, jei priklausomą žmogų priverčiate maldauti pinigų net už būtiniausius daiktus.

Seksualinė prievarta dažnai pridengiama romantišku šydu, kai aukai priskiriamas per didelis seksualinis patrauklumas, o smurtautojas – neįtikėtinas aistros protrūkis. Bet tai ne apie aistrą, o apie vieno žmogaus galią kitam. Smurtas – tai prievartautojo poreikių tenkinimas, valdžios paėmimas.

Smurtas nuasmenina auką. Žmogus jaučiasi esąs daiktas, daiktas, daiktas. Iš jo atimama valia, galimybė valdyti savo kūną, gyvenimą. Smurtas atkerta auką nuo pasaulio ir palieka ramybėje, nes sunku tokius dalykus pasakyti, bet baisu pasakoti, nesmerktam.

Kaip psichologas turėtų reaguoti į aukos istoriją?

Jeigu smurto auka nusprendžia pasikalbėti apie tai, kas nutiko pas psichologą, tai smerkti, netikėti ar sakyti: „Tu mane įskaudino savo istorija“ yra nusikalstama, nes gali atnešti dar daugiau žalos. Kai smurto auka nusprendžia prabilti viešojoje erdvėje, o tam reikia drąsos, tada kaltinti ją fantazijomis ir melu ar gąsdinti retraumatizacija yra neprofesionalu.

Štai keletas tezių, apibūdinančių profesionaliai kompetentingą pagalbos specialisto elgesį tokioje situacijoje.

1. Jis tiki auka. Jis nevaidina savęs kažkieno kito gyvenimo žinovu, Viešpatie Dieve, tyrėju, tardytoju, jo profesija ne apie tai. Aukos istorijos harmonija ir patikimumas yra tyrimo, baudžiamojo persekiojimo ir gynybos reikalas. Psichologas daro tai, ko galbūt nepadarė net artimi aukai: patiki iš karto ir besąlygiškai. Palaiko iš karto ir besąlygiškai. Ištiesia pagalbos ranką – iš karto.

2. Jis nekaltina. Jis nėra šventoji inkvizicija, aukos moralė – ne jo reikalas. Jos įpročiai, gyvenimo pasirinkimai, apsirengimo būdas ir draugų pasirinkimas – ne jo reikalas. Jo darbas yra palaikyti. Psichologas jokiu būdu neturėtų transliuoti aukai: „Ji kalta“.

3. Jis nepasiduoda baimei. Neslėpk galvos smėlyje. Negina savo „teisingo pasaulio“ paveikslo, kaltindamas ir nuvertindamas smurto auką ir tai, kas su ja atsitiko. Taip pat nepatenka į savo traumas, nes klientas tikriausiai jau yra patyręs bejėgį suaugusį žmogų, kuris taip išsigando to, ką išgirdo, kad nusprendė tuo netikėti.

4. Jis gerbia aukos sprendimą išsikalbėti. Jis aukai nepasakoja, kad jos istorija tokia nešvari, kad ji turi teisę būti išklausyta tik steriliomis privataus kabineto sąlygomis. Nesprendžia už ją, kiek ji gali padidinti savo traumą apie tai kalbėdama. Neverčia aukos būti atsakinga už kitų nepatogumus, kuriems bus sunku ar sunku išgirsti ar perskaityti jos istoriją. Tai jau išgąsdino jos prievartautoją. Tai ir tai, kad ji praras kitų pagarbą, jei pasakys. Arba juos įskaudinti.

5. Jis neįvertina aukos kančių masto. Sumušimų sunkumas ar smurto epizodų skaičius yra tyrėjo prerogatyva. Psichologei svarbūs tik subjektyvūs aukos išgyvenimai, jos pačios įvertinimas.

6. Jis neskambina nukentėjo nuo smurto šeimoje vardan religinių įsitikinimų ar sumanymo išsaugoti šeimą, neprimeta savo valios ir neduoda patarimų, už kuriuos nėra atsakingas, o yra smurto auka.

7. Jis nesiūlo receptų, kaip išvengti smurto. Nepatenkina savo tuščio smalsumo išsiaiškindamas informaciją, kuri vargu ar reikalinga pagalbai suteikti. Jis nesiūlo aukai išanalizuoti jos elgesio iki kaulų smegenų, kad jai tai nepasikartotų. Neįkvepia aukai minties ir nepritaria tokiai, jei pati auka tai turi, kad nuo jos priklauso prievartautojo elgesys.

Nekalba apie savo sunkią vaikystę ar subtilią dvasinę organizaciją. Apie ugdymo trūkumus ar žalingą aplinkos poveikį. Prievartos auka neturėtų būti atsakinga už smurtautoją. Yra tik vienas būdas išvengti smurto: sustabdyti patį prievartautoją.

8. Jis prisimena, ką profesija jį įpareigoja daryti. Tikimasi, kad jis padės ir turės specialių žinių. Jis supranta, kad jo žodis, net ir ištartas ne tarp biuro sienų, o viešoje erdvėje, paliečia tiek smurto aukas, tiek tuos, kurie nori užsimerkti, užsikimšti ausis ir tikėti, kad aukos viską sugalvojo, kad jie patys kalti.

Jei psichoterapeutas leidžia sau užimti „pats kaltas“ poziciją, jis pažeidžia etikos kodeksą. Jei psichoterapeutas susigaudo ties vienu iš aukščiau paminėtų punktų, jam reikalinga asmeninė terapija ir (arba) priežiūra. Be to, jei taip atsitiks, tai diskredituoja visus psichologus ir griauna profesijos pagrindus. Tai kažkas, ko neturėtų būti.

¹ Informacija iš Nepriklausomo labdaros centro, padedančio išgyvenusiems seksualinį smurtą „Sisers“, sisters-help.ru.