„Laikrodis tiksi!“, „Kada galime tikėtis papildymo?“, „Ar jūsų amžiuje dar per vėlu? Tokios užuominos slegia moteris ir neleidžia joms priimti pagrįstų sprendimų dėl vaikų.
Paskutinis dalykas, kurį moteris nori išgirsti, yra pasakyti, kada susilaukti vaikų. Nepaisant to, daugelis žmonių mano, kad jų pareiga yra priminti moterims, kad moterims geriau gimdyti anksti, maždaug 25 metų amžiaus. Prie įprastų „biologinio laikrodžio“ argumentų jie dabar priduria: per daug šeimos rūpesčių tenka mums.
Pasak „patarėjų“, mes pasmerkiame save gyvenimui pačiame trijų kartų „sumuštinio“ centre. Turime rūpintis ir mažais vaikais, ir vyresniais tėvais. Mūsų gyvenimas pavirs begaliniu šurmuliu su sauskelnėmis vaikams ir tėvams ir vežimėliams, vaikams ir invalidais, bejėgių artimųjų užgaidomis ir problemomis.
Kalbėdami apie tai, koks įtemptas toks gyvenimas, jie nesiekia jo sušvelninti. Ar bus sunku? Mes jau tai žinome – ačiū ekspertams, kurie jau daugelį metų mums pasakojo, koks sunkus vėlyvas nėštumas. Mums nereikia didesnio spaudimo, gėdos ir baimės „praleisti“ savo šansą.
Jei moteris nori anksti susilaukti vaikų, leiskite jai. Tačiau žinome, kad tai ne visada įmanoma. Gali neužtekti pinigų vaikui išlaikyti, ne iš karto susirasime tinkamo partnerio. O auginti vaiką vieni nori ne visi.
Be būsimų „sunkumų“, iki 30 metų vaiko nesusilaukusi moteris jaučiasi kaip atstumta.
Tuo pačiu mums vis dar sakoma, kad be vaikų mūsų gyvenimas neturi prasmės. Be būsimų „sunkumų“, iki 30 metų vaiko nesusilaukusi moteris jaučiasi kaip atstumta: visos jos draugės jau pagimdė vieną ar dvi, nuolat kalba apie motinystės laimę ir – visiškai natūralu – pradėti laikyti savo pasirinkimą vieninteliu teisingu.
Kai kuriais atžvilgiais ankstyvos motinystės idėjos šalininkai yra teisūs. Statistika rodo, kad nuo 40 metų moterų, vyresnių nei 1990 metų, nėštumų skaičius padvigubėjo. Tas pats vyksta ir vyresnių nei 30 metų moterų grupėje. O 25 metų amžiaus šis skaičius, priešingai, mažėja. Vis dėlto nemanau, kad yra dėl ko nerimauti. Būti „sumuštinių kartos“ dalimi nėra taip blogai. Aš žinau, apie ką kalbu. Aš perėjau tai.
Mama pagimdė mane 37 metų. Mama tapau tokio pat amžiaus. Kai pagaliau gimė ilgai laukta anūkė, močiutė dar buvo gana linksma ir veikli. Mano tėvas išgyveno 87 metus, o mama – 98 metus. Taip, aš atsidūriau tokioje situacijoje, kurią sociologai vadina „sumuštinių karta“. Tačiau tai tik dar vienas pavadinimas išplėstinei šeimai, kurioje kartu gyvena skirtingos kartos.
Bet kokiu atveju turėtume priprasti prie šios situacijos. Šiandien žmonės gyvena ilgiau. Geri slaugos namai per brangūs, o gyvenimas ten nėra toks smagus. Žinoma, gyventi kartu kaip vienai didelei šeimai kartais nėra labai patogu. Bet koks šeimyninis gyvenimas yra pilnas be buitinių nemalonumų? Mes priprantame ir prie grūsties, ir prie triukšmo, jei mūsų santykiai apskritai yra sveiki ir mylintys.
Tačiau pripažinkime: kai tik nuspręsime turėti vaikų, kils problemų.
Tėvai man padėjo ir palaikė. Jie niekada man nepriekaištavo, kad „vis dar nesu vedęs“. O savo anūkus gimę dievino. Kai kuriose šeimose tėvai ir vaikai nekenčia vienas kito. Kai kurios mamos atmeta bet kokius savo motinų patarimus. Yra šeimų, kuriose vyksta tikras karas, kai vieni bando kitiems primesti savo sąvokas ir taisykles.
Bet kaip tada su amžiumi? Ar su tokiais sunkumais nesusiduria jaunos poros su vaikais, kurios turi gyventi po tėvų stogu?
Nesakau, kad vėlyvoji motinystė nekelia problemų. Tačiau pripažinkime: kai tik nuspręsime turėti vaikų, kils problemų. Ekspertų užduotis – suteikti mums kuo daugiau informacijos. Laukiame, kol jie papasakos apie galimybes ir padės apsispręsti, bet neskubėkite to daryti, žaisdami savo baimėmis ir išankstiniais nusistatymais.
Apie autorių: Michelle Henson yra eseistė, „The Guardian“ apžvalgininkė ir knygos „Gyvenimas su mano mama“ autorė, 2006 m. psichikos ligonių proto fondo „Metų knygos“ apdovanojimo laimėtoja.