Koks mūsų santykis su kūnu? Ar galime suprasti jo signalus? Ar tikrai kūnas nemeluoja? Ir galiausiai, kaip su juo susidraugauti? Geštalto terapeutas atsako.
Psichologijos: Ar net jaučiame savo kūną kaip savęs dalį? O gal kūną jaučiame atskirai, o savo asmenybę – atskirai?
Marina Baskakova: Viena vertus, kiekvienas žmogus apskritai turi savo individualų santykį su kūnu. Kita vertus, tikrai yra tam tikras kultūrinis kontekstas, kuriame mes esame susiję su savo kūnu. Dabar išpopuliarėjo visokios praktikos, palaikančios dėmesį kūnui, jo signalams ir galimybėms. Tie, kurie su jais susiduria, į tai žiūri kiek kitaip nei tie, kurie yra toli nuo jų. Mūsų krikščioniškoje kultūroje, ypač stačiatikių, šis skirstymo į dvasią ir kūną, sielą ir kūną, save ir kūną atspalvis vis dar išlieka. Iš to kyla tai, kas vadinama objektiniu ryšiu su kūnu. Tai yra, tai yra savotiškas objektas, kurį galite kažkaip tvarkyti, patobulinti, papuošti, auginti raumenų masę ir pan. Ir šis objektyvumas trukdo suvokti save kaip kūną, tai yra kaip visą žmogų.
Kam skirtas šis vientisumas?
Pagalvokime, kas tai yra. Kaip sakiau, krikščioniškoje, ypač stačiatikių, kultūroje kūnas buvo susvetimėjęs tūkstančius metų. Jei paimtume platesnį žmonių visuomenės kontekstą apskritai, tada iškilo klausimas: ar kūnas yra individo nešėjas, ar atvirkščiai? Kas ką nešioja, grubiai tariant.
Akivaizdu, kad esame fiziškai atskirti nuo kitų žmonių, kiekvienas iš mūsų egzistuoja savo kūne. Šia prasme dėmesys kūnui, jo signalams palaiko tokią savybę kaip individualizmas. Kartu visos kultūros, žinoma, palaiko tam tikrą žmonių susivienijimą: esame vieningi, jaučiame tą patį, turime daug bendro. Tai labai svarbus egzistencijos aspektas. Kažkas, kas sukuria ryšį tarp tos pačios tautybės, vienos kultūros, vienos visuomenės žmonių. Bet tada iškyla klausimas apie individualumo ir socialumo pusiausvyrą. Jeigu, pavyzdžiui, pirmas perdėtai remiamas, tai žmogus atsigręžia į save ir savo poreikius, bet pradeda kristi iš socialinių struktūrų. Kartais jis tampa vienišas, nes tampa tokia alternatyva daugelio kitų egzistavimui. Tai visada sukelia ir pavydą, ir susierzinimą. Už individualizmą apskritai reikia mokėti. Ir atvirkščiai, jei žmogus remiasi visuotinai priimtu „mes“, visomis egzistuojančiomis dogmomis, normomis, tai jis išlaiko labai svarbų priklausymo poreikį. Priklausau tam tikrai kultūrai, tam tikrai bendruomenei, kūniškai esu atpažįstamas kaip žmogus. Bet tada iškyla prieštaravimas tarp individo ir visuotinai priimto. Ir mūsų kūniškume šis konfliktas labai aiškiai įsikūnija.
Įdomu, kaip mūsų šalyje ir, pavyzdžiui, Prancūzijoje skiriasi kūniškumo suvokimas. Mane ten visada stebina, kai kas nors, atėjęs į konferenciją ar pasaulietinę kompaniją, staiga išeina ir sako: „Einu pasidaryti mažyčio“. Jie tai priima kaip visiškai normalų. Mūsų šalyje tai sunku įsivaizduoti, nors iš tikrųjų tame nėra nieko nepadoraus. Kodėl turime visiškai skirtingą kalbėjimo apie paprasčiausius dalykus kultūrą?
Manau, taip pasireiškia mūsų kultūrai būdingas skilimas į dvasinį ir kūnišką, į aukštyn ir žemyn. Viskas, kas liečia „wee-wee“, gamtines funkcijas, yra žemiau, toje labai kultūriškai atstumtoje dalyje. Tas pats pasakytina ir apie seksualumą. Nors atrodo, kad viskas jau apie ją. Bet kaip tik? Atvirkščiai, objekto atžvilgiu. Matau, kad į priėmimą atėjusios poros vis dar sunkiai tarpusavyje bendrauja. Nors aplinkui daug to, ką galima pavadinti seksualizacija, artimuose santykiuose tai tikrai nepadeda, o veikiau juos iškreipia. Pasidarė lengva apie tai kalbėti, bet, priešingai, pasidarė sunku kalbėti apie kai kuriuos jausmus, apie jų niuansus. Vis dėlto ši spraga išlieka. Tik apsivertė. O prancūzų ar, plačiau kalbant, katalikiškoje kultūroje tokio karšto kūno ir kūniškumo atmetimo nėra.
Ar manote, kad kiekvienas žmogus adekvačiai suvokia savo kūną? Ar išvis įsivaizduojame tikruosius jo matmenis, parametrus, matmenis?
Neįmanoma pasakyti apie visus. Norėdami tai padaryti, turite susitikti su visais, pasikalbėti ir ką nors apie jį suprasti. Galiu papasakoti apie kai kurias funkcijas, su kuriomis susiduriu. Gana daug ateina į priėmimą žmonių, kurie neturi aiškaus suvokimo apie save ir kaip asmenybę, ir kaip asmenybę, įkūnytą kūne. Yra tokių, kurie iškreiptai suvokia savo dydį, bet to nesuvokia.
Pavyzdžiui, suaugęs, stambus vyras sako sau „rankenos“, „kojos“, vartoja kitus mažybinius žodžius... Apie ką čia galima kalbėti? Apie tai, kad kažkurioje jo dalyje jis nėra tokio pat amžiaus, ne tokio dydžio, kokio yra. Kažkas jo asmenybėje, asmeninėje individualioje patirtyje labiau susiję su vaikyste. Tai paprastai vadinama infantilumu. Moterys turi dar vieną iškraipymą, kurį taip pat pastebiu: jos nori būti mažesnės. Galima daryti prielaidą, kad tai yra tam tikras jų dydžio atmetimas.
Psichologai kalba apie tai, kaip svarbu išgirsti savo kūno signalus – tai gali būti nuovargis, skausmas, tirpimas, dirginimas. Tuo pačiu metu populiariuose leidiniuose mums dažnai siūlomas šių signalų dekodavimas: kažką reiškia galvos skausmas, kažką reiškia nugaros skausmas. Bet ar tikrai jie gali būti taip interpretuojami?
Kai skaitau tokius teiginius, matau vieną svarbią savybę. Apie kūną kalbama taip, lyg jis būtų izoliuotas. Kur yra kūno signalai? Kūnas signalizuoja kam? Kūno signalai kokioje situacijoje? Jei kalbėtume apie psichosomatiką, dalis signalų yra skirti pačiam žmogui. Skausmas, kam jis skirtas? Apskritai aš. Nustoti daryti tai, kas mane skaudina. Ir šiuo atveju skausmas tampa labai gerbiama mūsų dalimi. Jei jaučiate nuovargį, diskomfortą – šis signalas reiškia apleistą, dažnai ignoruojamą dalį. Pas mus įprasta nuovargio nepastebėti. Kartais skausmo signalas yra skirtas santykiuose esančiam žmogui, su kuriuo šis skausmas pasireiškia. Kai mums sunku pasakyti, sunku išreikšti savo jausmus arba nereaguojama į mūsų žodžius.
Tada jau psichosomatiniai simptomai sako, kad reikia nuo šito atsiriboti, daryti ką nors kita, pagaliau atkreipti į save dėmesį, susirgti. Susirgti – tai yra išeiti iš traumuojančios situacijos. Pasirodo, vieną traumuojančią situaciją pakeičia kita, labiau suprantama. Ir jūs galite nustoti būti per griežti sau. Kai susirgu, man šiek tiek mažiau gėda, kad su kažkuo nesusitvarkau. Yra toks teisinis argumentas, kuris palaiko mano asmeninę savigarbą. Tikiu, kad daugelis ligų padeda žmogui šiek tiek pakeisti požiūrį į save į gerąją pusę.
Dažnai girdime frazę „Kūnas nemeluoja“. Kaip tu tai supranti?
Kaip bebūtų keista, tai sudėtingas klausimas. Kūno terapeutai dažnai vartoja šią frazę. Ji skamba gražiai, mano nuomone. Viena vertus, tai tiesa. Pavyzdžiui, mažo vaiko mama labai greitai sužino, kad jis serga. Mato, kad akys aptingo, gyvumas dingo. Kūnas signalizuoja apie pokyčius. Tačiau, kita vertus, jei prisiminsime socialinę žmogaus prigimtį, tai pusė mūsų kūniškos egzistencijos susideda iš melo kitiems apie save. Sėdžiu tiesiai, nors norisi nusvirt, kažkokia nuotaika netinka. Arba, pavyzdžiui, šypsausi, bet iš tikrųjų pykstu.
Yra net nurodymai, kaip elgtis, kad susidarytų pasitikinčio žmogaus įspūdis...
Apskritai nuo ryto iki vakaro gulime su savo kūnu, taip pat ir savimi. Pavyzdžiui, kai ignoruojame nuovargį, atrodo, kad sakome sau: „Aš esu daug stipresnis, nei tu man bandai parodyti“. Kūno terapeutas, kaip ekspertas, gali skaityti kūno signalus ir jais grįsti savo darbą. Tačiau likusi šio kūno dalis meluoja. Kai kurie raumenys palaiko kaukę, kuri pateikiama kitiems žmonėms.
Kokie yra būdai, kaip geriau jaustis savo kūne, geriau jį suvokti, suprasti, labiau su juo draugauti?
Yra puikių galimybių: šokti, dainuoti, vaikščioti, plaukioti, užsiimti joga ir kt. Bet čia svarbi užduotis – pastebėti, kas man patinka, o kas – ne. Išmokite atpažinti tuos kūno signalus. Man patinka arba kaip nors laikausi šios veiklos rėmuose. Tiesiog patinka/nepatinka, noriu/nenoriu, nenoriu/bet padarysiu. Nes suaugusieji vis dar gyvena šiame kontekste. Ir labai padeda tiesiog savęs pažinimas. Darykite tai, ką kada nors norėjote daryti. Raskite tam laiko. Pagrindinis laiko klausimas nėra tai, kad jo nėra. Ir tai, kad mes to neišskiriame. Taigi savo tvarkaraštyje skirkite laiko malonumui. Vienam vaikšto, kitam dainuoja, trečiam guli ant sofos. Raktinis laikas yra raktinis žodis.
Interviu buvo įrašytas bendram žurnalo „Psychologies“ ir radijo „Kultūra“ projektui „Statusas: santykiuose“ 2017 m.