Problema yra tai, ką klientas PATIRI kaip problemą. Būtent emocinis įsitraukimas, emocinė žmogaus reakcija, jo vidinis diskomfortas rodo, kad problema iš tikrųjų yra: susierzinimas, agresija, pyktis, liūdesys, sielvartas, stresas, nusivylimas, nerimas, nerimas, depresija, pyktis ir kitoks nusivylimas.
Iš čia ir apribojimas: psichoterapeutas nedirbs su problema, kurios nėra. Nes klientas to nedaro.
Ką tai reiškia realiai? Jeigu mergina (isteriško tipo) praneš, kad buvo išprievartauta ir su susidomėjimu laukia mūsų reakcijos, manydama, kad mes iš karto įvertinsime visą TOKOS problemos mastą ir skirsime jai maksimalų dėmesį, tikriausiai to nedarysime. Bent jau ne iš karto. Nes šioje versijoje prievartavimas jai nėra psichologinė problema. Nesijaudinu.
Jei jaunas vyras (maždaug dėl tų pačių priežasčių) entuziastingai sako, kad „net turėjo minčių apie savižudybę“, tai nėra priežastis nerimauti. Mes nematome patirties. Bet mes matome piešinį.
Daugelis iš mūsų yra susidūrę su tokiomis demonstratyviomis „savižudybėmis“. Nieko, jie dar gyvi ir sveiki.
Mūsų nedomina tradicinis išsakytos temos emocinis krūvis. Mums nerūpi, kaip „tai“ turėtų būti išgyvenama. Mes žiūrime, kaip klientas iš tikrųjų patiria tai, apie ką kalba. Ir jei tai „tik“ nesėkminga paaugliška meilė ar pamesta segė (atminties prisiminimas), bet matome, kad žmogus blogai jaučiasi, vadinasi, turime su kuo dirbti.
Nes būtent šiam žmogui ši sagė ir ši pirmoji meilė iš tiesų yra Įvykiai. Bent jau kol kas. Tai jo vertybės. Tai jo pagrindinis dalykas. Ir tai jis išgyvena. Nes problema yra tai, ką jie patiria. Ir ne tai, kas laikoma problema.
Nebent vėl norime užsidirbti papildomų pinigų. Nes dirbant su problema, kurios nėra, „rezultato“ galima pasiekti beveik bet kada. Kiek laiko galima atidėti šį „rezultatą“. Su gera fantazija.