Jei norite sužinoti daugiau apie ką nors, tiesiog pažiūrėkite, kaip tas asmuo yra susijęs su kitais. Juk kuo labiau save gerbiame ir mylime, tuo atidžiau ir rūpestingiau elgiamės su savo artimaisiais.
Skaitydamas kitą istoriją apie smurtą šeimoje, draugas irzliai pasakė: „Visiškai nesuprantu, kas vyksta jų smegenyse! Kaip galima, viena vertus, taip tyčiotis iš žmogaus, o kita vertus, taip ilgai ištverti?! Tai kažkaip beprotiška.»
Kai susiduriame su kitų elgesiu, kurio negalime paaiškinti, dažnai kalbame apie jų beprotybę ar kvailumą. Sunku prasiskverbti į kažkieno sąmonę, o jei pats nesielgi kaip tas, kurio nesupranti, belieka suglumusi gūžčioti pečiais. Arba vis tiek pabandykite remdamiesi logika ir savo patirtimi rasti atsakymą: kodėl?
Šiose paieškose galima remtis seniai psichologų ir filosofų atrastu principu: bendraudami su kitu negalime pakilti aukščiau santykių su savimi lygio.
Auka turi savo vidinį tironą, kuris ją terorizuoja, atimdamas teisę į savigarbą.
Kitaip tariant, tai, kaip elgiamės su kitais, rodo, kaip elgiamės su savimi. Tas, kuris nuolat gėdina kitus, gėdijasi savęs. Kas lieja neapykantą kitiems, nekenčia savęs.
Yra žinomas paradoksas: daugelis savo šeimas terorizuojančių vyrų ir žmonų jaučiasi esą visai ne galingi agresoriai, o nelaimingi tų, kuriuos kankina, aukos. Kaip tai įmanoma?
Faktas yra tas, kad šių tironų psichikoje jau yra vidinis tironas, ir jis, visiškai nesąmoningas, tyčiojasi iš tos jų asmenybės dalies, kuri yra prieinama sąmonei. Jie nemato šio vidinio tirono, jis neprieinamas (kaip ir mes nematome savo išvaizdos be veidrodžio), ir šį vaizdą projektuoja šalia esantiems.
Tačiau auka turi ir savo vidinį tironą, kuris ją terorizuoja, atimdamas teisę į savigarbą. Ji nemato savyje vertės, todėl santykiai su tikru išoriniu tironu tampa svarbesni už asmeninę gerovę.
Kuo daugiau aukojame save, tuo daugiau reikalaujame iš kitų.
Taisyklė „kaip su savimi, taip ir su kitais“ yra teisinga teigiama prasme. Rūpinimasis savimi pradeda rūpintis kitais. Gerbdami savo norus ir poreikius, mokomės gerbti kitus.
Jei atsisakysime rūpintis savimi, visiškai atsiduodami kitiems, tuomet taip pat atimsime aplinkiniams teisę pasirūpinti savimi be mūsų. Taip gimsta noras „smaugti rūpestingai“ ir „daryti gera“. Kuo daugiau aukojame save, tuo daugiau reikalaujame iš kitų.
Taigi, jei noriu suprasti kito vidinį pasaulį, žiūriu, kaip jis elgiasi su kitais.
O jei noriu kažką savyje pamatyti, atkreipsiu dėmesį į tai, kaip man sekasi su kitais žmonėmis. O jei blogai su žmonėmis, atrodo, kad aš pirmiausia „blogai“ darau sau. Nes bendravimo su aplinkiniais lygį pirmiausia lemia bendravimo su pačiu savimi lygis.