Kai mamos ir dukters santykiai yra beprotiški

ypatingi santykiai

Kažkas idealizuoja savo mamą, o kažkas prisipažįsta, kad nekenčia jos ir neranda su ja bendros kalbos. Kodėl tai tokie ypatingi santykiai, kodėl jie mus taip skaudina ir sukelia tokias skirtingas reakcijas?

Mama – ne tik svarbus veikėjas vaiko gyvenime. Psichoanalizės duomenimis, beveik visa žmogaus psichika susiformuoja ankstyvame santykyje su mama. Jie nepalyginami su jokiais kitais.

Mama vaikui, pasak psichoanalitiko Donaldo Winnicotto, iš tikrųjų yra aplinka, kurioje jis formuojasi. O kai santykiai klostosi ne taip, kaip būtų naudinga šiam vaikui, jo raida iškreipiama.

Praktiškai santykiai su mama lemia viską žmogaus gyvenime. Tai moteriai užkrauna didelę atsakomybę, nes mama savo suaugusiam vaikui niekada netampa žmogumi, su kuriuo jis gali kurti lygiaverčius pasitikėjimo santykius. Mama jo gyvenime išlieka neprilygstama figūra su niekuo ir niekuo.

Kaip atrodo sveiki mamos ir dukters santykiai?

Tai santykiai, kuriuose suaugusios moterys gali bendrauti ir derėtis viena su kita, gyventi atskirą gyvenimą – kiekviena savo. Jie gali pyktis vienas ant kito ir su kažkuo nesutikti, nepatenkinti, bet tuo pačiu agresija meilės ir pagarbos nesunaikina, o vaikų ir anūkų niekas iš nieko neatima.

Tačiau motinos ir dukters santykiai yra sudėtingiausias iš keturių galimų derinių (tėvas ir sūnus, tėvas ir dukra, motina ir sūnus bei motina ir dukra). Faktas yra tas, kad motina dukrai yra pagrindinis meilės objektas. Bet tada, būdama 3–5 metų, jai reikia libidinius jausmus perduoti tėvui, ir ji pradeda fantazuoti: „Kai užaugsiu, ištekėsiu už tėvo“.

Tai yra tas pats Edipo kompleksas, kurį atrado Freudas, ir keista, kad niekas prieš jį to nedarė, nes vaiko potraukis priešingos lyties tėvui buvo pastebimas visą laiką.

Ir mergaitei labai sunku pereiti šį privalomą vystymosi etapą. Juk pradėjus mylėti tėtį mama tampa varžove, o abiems kažkaip reikia dalytis tėčio meile. Merginai labai sunku konkuruoti su mama, kuri jai vis dar mylima ir svarbi. O mama savo ruožtu dažnai pavydi savo vyrui dėl dukros.

Bet tai tik viena eilutė. Yra ir antrasis. Mažai mergaitei mama yra meilės objektas, bet tada jai reikia susitapatinti su mama, kad užaugtų ir taptų moterimi.

Čia yra tam tikras prieštaravimas: mergina turi vienu metu mylėti savo mamą, kovoti su ja dėl tėčio dėmesio ir su ja tapatintis. Ir čia iškyla naujas sunkumas. Faktas yra tas, kad mama ir dukra yra labai panašios, ir joms labai lengva susitapatinti. Mergaitei lengva maišyti savo ir mamos, o mamai lengva dukroje įžvelgti savo tęsinį.

Daugelis moterų tikrai blogai išsiskiria iš savo dukterų. Tai kaip psichozė. Jei paklausite tiesiai, jie paprieštaraus ir pasakys, kad puikiai viską skiria ir daro viską savo dukrų labui. Tačiau tam tikru giluminiu lygmeniu ši riba yra neryški.

Ar rūpintis dukra yra tas pats, kas rūpintis savimi?

Per dukrą mama nori realizuoti tai, ko gyvenime nesuvokė. Arba tai, ką ji pati labai myli. Ji nuoširdžiai tiki, kad dukra turi mylėti tai, ką myli, kad jai patiks daryti tai, ką daro pati. Be to, mama tiesiog neskiria savo ir savo poreikių, norų, jausmų.

Ar žinote tokius anekdotus kaip „užsidėk skrybėlę, man šalta“? Ji tikrai užjaučia savo dukrą. Prisimenu interviu su menininku Jurijumi Kuklačiovu, kurio paklausė: „Kaip auginote vaikus? Jis sako: „Ir tai tas pats, kas su katėmis.

Katės negalima išmokyti jokių gudrybių. Galiu tik pastebėti, į ką ji linkusi, kas jai patinka. Vienas šokinėja, kitas žaidžia su kamuoliu. Ir aš išsiugdau šią tendenciją. Tas pats su vaikais. Tiesiog pažiūrėjau, kas jie yra, su kuo jie natūraliai išeina. Ir tada aš juos plėtojau šia kryptimi.

Tai yra pagrįstas požiūris, kai į vaiką žiūrima kaip į atskirą būtybę su savo asmeninėmis savybėmis.

O kiek žinome mamų, kurios tarsi rūpinasi: veda vaikus į būrelius, parodas, klasikinės muzikos koncertus, nes, pagal gilų jausmą, vaikui būtent to ir reikia. Ir tada jie taip pat šantažuoja juos tokiomis frazėmis kaip: „Aš visą savo gyvenimą atiduodu tau“, kurios suaugusiems vaikams sukelia didžiulį kaltės jausmą. Vėlgi, tai atrodo kaip psichozė.

Iš esmės psichozė yra neatitikimas tarp to, kas vyksta jūsų viduje, ir to, kas yra išorėje. Motina yra už dukters ribų. O dukra yra už jos ribų. Tačiau kai mama tiki, kad jos dukrai patinka tai, kas jai patinka, ji pradeda prarasti šią ribą tarp vidinio ir išorinio pasaulio. Ir tas pats atsitinka mano dukrai.

Jie yra tos pačios lyties, jie tikrai labai panašūs. Čia atsiranda bendros beprotybės tema, savotiška abipusė psichozė, kuri apima tik jų santykius. Jei jų nesilaikysite kartu, pažeidimų galite ir nepastebėti. Jų bendravimas su kitais žmonėmis bus gana įprastas. Nors galimi tam tikri iškraipymai. Pavyzdžiui, ši dukra turi su motiniško tipo moterimis - su viršininkėmis, mokytojomis.

Kokia yra tokios psichozės priežastis?

Čia būtina prisiminti tėvo figūrą. Viena iš jo funkcijų šeimoje – tam tikru momentu stovėti tarp mamos ir dukters. Taip atsiranda trikampis, kuriame yra ryšys tarp dukters ir mamos, ir dukros su tėčiu, o mamos – su tėvu.

Tačiau labai dažnai mama stengiasi susitvarkyti taip, kad dukros bendravimas su tėčiu vyktų per ją. Trikampis griūva.

Esu sutikęs šeimų, kuriose šis modelis atgaminamas jau kelias kartas: yra tik mamos ir dukros, o tėčiai pašalinami, arba jie išsiskyrę, arba jų niekada nebuvo, arba jie yra alkoholikai ir neturi jokio svorio šeimoje. Kas tokiu atveju sunaikins jų artumą ir susiliejimą? Kas padės jiems atsiskirti ir pažvelgti kitur, nebent vienas į kitą ir „atspindėti“ jų beprotybę?

Beje, ar žinote, kad beveik visais Alzheimerio ar kai kurių kitų senatvinės silpnaprotystės formų atvejais mamos savo dukras vadina „mamomis“? Tiesą sakant, tokiuose simbioziniuose santykiuose nėra skirtumo, kas su kuo susijęs. Viskas susilieja.

Ar dukra turi būti „tėtis“?

Ar žinai, ką žmonės sako? Kad vaikas būtų laimingas, mergaitė turi būti kaip tėvas, o berniukas – kaip mama. Ir yra toks posakis, kad tėčiai visada nori sūnų, bet myli labiau nei dukras. Ši liaudies išmintis visiškai atitinka gamtos paruoštus psichinius santykius. Manau, kad mergaitei, kuri auga kaip „mamos dukra“, atsiskirti nuo mamos ypač sunku.

Mergaitė užauga, įžengia į vaisingą amžių ir tarsi atsiduria suaugusių moterų lauke, tuo pastūmėdama mamą į senolių lauką. Tai nebūtinai vyksta šiuo metu, bet pokyčio esmė ta. Ir daugelis mamų, to nesuprasdamos, tai išgyvena labai skaudžiai. Kas, beje, atsispindi liaudies pasakose apie piktą pamotę ir jauną podukra.

Išties sunku ištverti, kad mergaitė, dukra, žydi, o tu sensti. Paauglė dukra turi savo užduočių: jai reikia atsiskirti nuo tėvų. Teoriškai po latentinio 12–13 metų joje prabundantis libido turėtų būti nukreiptas iš šeimos į išorę, į bendraamžius. Ir vaikas šiuo laikotarpiu turėtų palikti šeimą.

Jei mergaitės ryšys su mama labai artimas, jai sunku išsivaduoti. Ir ji lieka „namų mergina“, o tai suvokiama kaip geras ženklas: užaugo ramus, paklusnus vaikas. Kad atsiskirtų, įveiktų trauką tokioje susijungimo situacijoje, mergina turi turėti daug protesto ir agresijos, kuri suvokiama kaip maištas ir ištvirkimas.

Visko suvokti neįmanoma, bet jei mama supras šiuos santykių bruožus ir niuansus, joms bus lengviau. Kartą man buvo užduotas toks radikalus klausimas: „Ar dukra privalo mylėti savo mamą? Tiesą sakant, dukra negali nemylėti mamos. Tačiau artimuose santykiuose visada yra meilė ir agresija, o šios meilės motinos ir dukters santykiuose yra jūra ir agresijos jūra. Vienintelis klausimas, kas laimės – meilė ar neapykanta?

Visada norisi tikėti ta meile. Visi žinome tokias šeimas, kur visi vienas su kitu elgiasi pagarbiai, visi mato kitame žmogų, individą, o kartu jaučia, koks jis brangus ir artimas.