Sunkumai šeimoje, mokyklos problemos ar augimo sulėtėjimas – priežasčių, dėl kurių kreipiamasi į vaikų psichologus, yra vis daugiau ir įvairių. Tačiau ko galime tikėtis iš šių konsultacijų ir kada jas pradėti? Tiek daug klausimų, kuriuos tėvai gali užduoti sau.

Nenaudinga ir neįmanoma čia išvardyti visų priežasčių, dėl kurių tėvai verčia svarstyti konsultaciją savo vaikui. Bendra idėja yra būti dėmesingam ir žinoti, kaip pastebėti bet kokį simptomą arba nenormalų ir nerimą keliantį vaiko elgesį.

Pirmieji vaikų ir paauglių kančios požymiai gali būti nekenksmingi (miego sutrikimai, dirglumas ir kt.), bet ir labai nerimą keliantys (valgymo sutrikimai, liūdesys, izoliacija ir kt.). Tiesą sakant, kai vaikas susiduria su sunkumu, kurio jis negali išspręsti vienas ar su jūsų pagalba, turite būti budrūs.

Kad būtų lengviau suprasti, kokios gali būti konsultacijos priežastys, pateikiame dažniausiai pasitaikančias pagal amžių:

• Vaikams iki 3 metų dažniausiai tai yra vystymosi sulėtėjimas ir miego sutrikimai (košmarai, nemiga...);
• Pradedant lankyti mokyklą kai kuriems sunku atsiskirti nuo tėvų arba labai sunku susikaupti ir (arba) bendrauti. Taip pat gali atsirasti problemų su švara;
• Tada CP ir CE1 išryškėja tam tikros problemos, tokios kaip mokymosi sutrikimai, disleksija ar hiperaktyvumas. Kai kurie vaikai taip pat pradeda somatizuotis (galvos, pilvo skausmai, egzema...), norėdami paslėpti gilesnes kančias;
• Įstojus į koledžą, iškyla ir kitų rūpesčių: pašaipos ir atitolimas nuo kitų vaikų, sunkumai atliekant namų darbus, prastas prisitaikymas „suaugusiųjų“ mokykloje, su paauglyste susijusios problemos (Anoreksija, bulimija, priklausomybė nuo medžiagų...);
• Galiausiai, atėjimas į vidurinę mokyklą kartais sukelia sunkumų renkantis orientaciją, prieštaravimą tėvams ar rūpesčių, susijusių su seksualumu.

Tėvams sunku spręsti, ar jų vaikui reikia psichologinės pagalbos, ar ne. Jei turite kokių nors abejonių, nedvejodami kreipkitės patarimo į žmones, kurie kasdien supa jūsų vaiką (prižiūrėtojai, mokytojai ir kt.).

Dažniausiai tėvai svarsto galimybę pasikonsultuoti su a psichologas kai vienas ar keli šeimos nariai negali susidoroti su situacija. Pirmųjų simptomų stadija jau seniai praėjo, o kančios jau nusistovėjusios. Todėl gana sunku įvertinti, kiekybiškai įvertinti ir patarti tam tikrą laikotarpį pradėti konsultacijas. Kai tik kyla bent menkiausios abejonės, galima pasikalbėti su jūsų vaiką sekančiu pediatru arba bendrosios praktikos gydytoju, kuris paprašys nuomonės ir galbūt patarimo bei specialistų kontaktų.

Ir, svarbiausia, vadovaukitės savo instinktais! Pirmasis jūsų vaiko psichologas esate jūs. Pastebėjus pirmuosius elgesio pasikeitimo požymius, geriausia su juo bendrauti. Užduokite jam klausimų apie jo gyvenimą mokykloje, kaip jis jaučiasi ir kaip jaučiasi. Pabandykite pradėti dialogą, kad padėtų jam išsilaisvinti ir pasitikėti. Tai pirmas tikras žingsnis, leidžiantis jam pagerėti.

O jei, nepaisant visų jūsų pastangų ir visų jūsų bendravimo bandymų, situacija lieka užblokuota ir jos elgesys skiriasi nuo įpratusio, nedvejodami kreipkitės į specialistą.

Prieš pirmąjį užsiėmimą tėvai turi paaiškinti ir nuraminti vaiką apie susitikimo eigą. Pasakykite jam, kad jis susitiks su žmogumi, kuris yra įpratęs dirbti su vaikais ir kad jam teks piešti, žaisti, kalbėtis su šiuo žmogumi. Dramatizavus konsultaciją, jis galės ramiai ją apsvarstyti ir pasiūlyti greito rezultato.

Stebėjimo trukmė labai skiriasi priklausomai nuo vaiko ir problemos, kurią reikia gydyti. Kai kuriems žmonėms žodis bus atleistas po sesijos, o kitiems prireiks daugiau nei vienerių metų, kol bus galima pasitikėti. Tačiau vienas dalykas yra aiškus: kuo daugiau terapija apima mažą vaiką, tuo jis trumpesnis.

Kartu tėvų vaidmuo yra lemiamas. Net jei jūsų buvimas susitikimų metu nėra dažnas, terapeutas turės pasikliauti jūsų motyvacija ir įsitikinti, kad sutinkate kištis į jūsų šeimos gyvenimą apklausdamas vaiką ir galėti duoti konstruktyvių patarimų.

Kad terapija būtų sėkminga, visa šeima turi jaustis įtraukta ir motyvuota.