Gyvename aukso serialų epochoje: jie jau seniai nebėra laikomi žemuoju žanru, geriausi kartos filmų kūrėjai dirba prie jų kūrimo, o formatas leidžia pasakoti istorijas detaliai ir detaliai, savaip. to nedaroma kine. Tačiau jei per daug užsiimsime žiūrėjimu, rizikuojame atitrūkti nuo realaus pasaulio su jo problemomis ir džiaugsmais. Tinklaraštininkė Eloise Stark įsitikinusi, kad tie, kurių psichinė būklė palieka daug norimų rezultatų, yra ypač pažeidžiami.
Bijau likti viena su savimi. Tikriausiai žmogui, kuris niekada nesirgo depresija, obsesiniu-kompulsiniu sutrikimu ar nerimu, sunku tai suprasti ir įsivaizduoti, kokius dalykus gali išmesti smegenys. Vidinis balsas man šnabžda: „Tu nenaudingas. Viską darai ne taip.» „Ar išjungei viryklę? – klausia jis pačiu netinkamiausiu momentu. – Ir tu tuo visiškai tikras? Ir taip kelias valandas iš eilės ratu.
Serialas padėjo man užgniaužti šį erzinantį balsą nuo paauglystės. Aš jų tikrai nežiūrėjau, o naudoju kaip foną ruošdamasi pamokoms ar ką nors gamindama, ar rašydama – žodžiu, dariau viską, kas turėtų būti mano amžiaus mergaitė. Dabar esu tikras: tai yra viena iš priežasčių, kodėl daugelį metų nepastebėjau savo depresijos. Aš tiesiog negirdėjau savo neigiamų minčių. Jau tada jaučiau vidinę tuštumą ir poreikį ją kuo nors užpildyti. Jei tik galėčiau pagalvoti apie tai, kas vyksta…
Buvo ir tebėra dienų, kai 12 valandų iš eilės ką nors piešiau ar dariau, rydama seriją po serijos, ir visą dieną galvoje nekilo nė viena savarankiška mintis.
Televizijos laidos yra kaip bet kuris kitas narkotikas: kol juos vartojate, jūsų smegenys gamina malonumo hormoną dopaminą. „Kūnas gauna signalą: „Tai, ką darote, yra teisinga, ir toliau taip gerai“, – aiškina klinikinis psichologas René Carr. - Kai besaikiu žvilgsniu žiūrite savo mėgstamą laidą, smegenys be perstojo gamina dopaminą, o kūnas patiria didelį kiekį, beveik kaip vartojant narkotikus. Yra tam tikra priklausomybė nuo serialo - iš tikrųjų, žinoma, nuo dopamino. Smegenyse formuojasi tie patys nerviniai keliai, kaip ir kitų priklausomybių atveju.
Serialo kūrėjai naudoja daugybę psichologinių gudrybių. Protinę negalią turintiems žmonėms ypač sunku jiems atsispirti.
Žmonės, kurių psichinė būsena nėra visiškai saugi, tampa priklausomi nuo televizijos laidų taip pat, kaip priklausomi nuo narkotikų, alkoholio ar sekso – vienintelis skirtumas yra tas, kad televizijos laidos yra daug lengviau prieinamos.
Kad mes ilgam priliptume prie ekranų, serialo kūrėjai pasitelkia daugybę psichologinių gudrybių. Protinę negalią turintiems žmonėms ypač sunku jiems atsispirti. Pradėkime nuo to, kaip šios laidos filmuojamos ir montuojamos: viena po kitos scena kamera šokinėja nuo veikėjo prie personažo. Greitas redagavimas daro vaizdą įdomesnį, beveik neįmanoma atitrūkti nuo to, kas vyksta. Ši technika reklamoje jau seniai naudojama siekiant patraukti mūsų dėmesį. Panašu, kad nusižiūrėję ką nors įdomaus ar svarbaus praleisime. Be to, „pjaustymas“ neleidžia mums pastebėti, kaip bėga laikas.
Kitas „kabliukas“, kurį užkliūname, yra siužetas. Serialas baigiasi pačioje įdomiausioje vietoje, ir mes nekantraujame, kol įjungsime kitą, kad sužinotume, kas nutiks toliau. Prodiuseriai žino, kad žiūrovo laukia laiminga pabaiga, nes jis asocijuojasi su pagrindiniu veikėju, o tai reiškia, kad jei veikėjas ištiks bėdų, žiūrovas turės išsiaiškinti, kaip jis iš to išsisuks.
Televizijos ir serialų žiūrėjimas padeda nuslopinti skausmą ir užpildyti vidinę tuštumą. Susidaro įspūdis, kad esame gyvi. Tiems, kurie kenčia nuo depresijos, tai ypač svarbu. Bet reikalas tas, kad kol bėgame nuo tikrų problemų, jos kaupiasi ir padėtis blogėja.
„Mūsų smegenys užkoduoja bet kokią patirtį: tai, kas iš tikrųjų atsitiko mums, ir tai, ką matėme ekrane, perskaitėme knygoje ar įsivaizduojame, kaip tikra ir siunčia tai į prisiminimų taupyklę“, – aiškina psichiatrė Gaiani DeSilva. — Žiūrint serialą smegenyse įsijungia tos pačios zonos, kaip ir realių su mumis nutinkančių įvykių eigoje. Kai prisirišame prie veikėjo, jų problemos tampa mūsų, kaip ir jų santykiai. Tačiau iš tikrųjų visą šį laiką mes ir toliau sėdime ant sofos vieni.
Mes patenkame į užburtą ratą: televizija provokuoja depresiją, o depresija verčia žiūrėti televizorių.
Noras „įlįsti į savo kiautą“, atšaukti planus ir atsitraukti nuo pasaulio yra vienas pirmųjų nerimą keliančių artėjančios depresijos varpų. Šiandien, kai televizijos laidos tapo socialiai priimtina izoliacijos forma, jų ypač lengva praleisti.
Nors dopamino antplūdis gali padėti jums jaustis geriau ir nukreipti mintis nuo problemų, ilgainiui besaikis žiūrėjimas kenkia jūsų smegenims. Mes patenkame į užburtą ratą: televizija provokuoja depresiją, o depresija verčia žiūrėti televizorių. Mokslininkai iš Toledo universiteto nustatė, kad tie, kurie besaikį žiūri televizijos laidas, patiria daugiau streso, nerimo ir depresijos.
Tai, kas šiandien vyksta su mumis, yra suprantama: dėvimas darbas (dažnai nemylimas) palieka mažiau laiko bendravimui su artimaisiais ir veiklai lauke. Jėgos lieka tik pasyviam laisvalaikiui (serialai). Žinoma, kiekvienas sergantis depresija turi savo istoriją, tačiau neįmanoma nepastebėti trajektorijos, kuria juda visuomenė. Mažų mirgančių ekranų „auksinė era“ taip pat yra prastėjančios psichinės sveikatos era. Jei pereiname nuo bendro prie konkretaus, prie konkretaus žmogaus, tai nesibaigiantis filmų žiūrėjimas atstumia mus nuo kitų, neleidžia pasirūpinti savimi ir daryti tai, kas padėtų tapti laimingais.
Kartais pagalvoju, kiek daug idėjų galėjo turėti mano galva, jei būčiau leidęs mintims klaidžioti, nuobodžiauti ir fantazuoti. Galbūt raktas į gydymą visą tą laiką buvo manyje, bet niekada neleidau sau juo pasinaudoti. Juk bandydami televizijos pagalba „užblokuoti“ viską, kas bloga, kas dedasi mūsų galvoje, blokuojame ir gėrį.
Apie autorių: Eloise Stark yra žurnalistė.