Visa šeima, klestėjimas, visko užtenka – maisto, žaislų, drabužių. Ir staiga vaikas pavogė svetimą daiktą ar pinigus. Tėvai stebisi, ką jie padarė ne taip. Kodėl vaikai vagia ir ką daryti tokioje situacijoje?
Kai į mane kreipiasi tėvai, kurių vaikas įvykdė vagystę, pirmiausia klausiu: „Kiek jam metų? Kartais atsakymo pakanka, kad suprastum, kaip elgtis toliau.
Amžiaus nesutarimai
Iki 3–4 metų vaikai neskiria pasaulio į „mano“ ir „kažkieno kito“. Jie begėdiškai paima kaušelį iš kaimyno smėlio dėžėje arba daiktus iš svetimo krepšio. Vaikai savo poelgio nevertina kaip blogo. Tėvams tai proga prieinama forma pasikalbėti apie ribas – savo ir kitų žmonių, apie tai, kas yra gerai, o kas blogai. Šį pokalbį teks kartoti ne kartą – mažiems vaikams sunku suvokti tokias abstrakčias sąvokas.
Sulaukę 5-6 metų vaikai jau žino, kad vogti yra blogai. Tačiau šiame amžiuje smegenų dalys, atsakingos už savikontrolę ir valią, dar nėra susiformavusios. Stenfordo eksperimentas su zefyrais parodė, kad vienintelis dalykas, neleidžiantis penkiamečiui vaikui nuo stalo paimti uždraustą saldumyną, yra bausmės baimė. O jei pagrobimo niekas nepastebi, tai jis gali nesusivaldyti ir imti, ko nori. Šiame amžiuje sąmonė dar tik bręsta.
Sulaukę 6-7 metų vaikai jau reguliuoja savo elgesį, laikosi socialinių taisyklių. Prisirišimo prie savo suaugusiojo stiprybė taip pat jau subrendusi: svarbu, kad vaikas būtų reikšmingas ir mylimas. Blogas elgesys kelia pavojų santykiams. Tuo pačiu metu vaikui tampa svarbi vieta, kurią jis užima tarp bendraamžių. O vagystės motyvu gali pavydėti kiti vaikai.
Jokiu būdu nevadinkite vaiko vagimi – nekabinkite etikečių, net jei esate labai piktas
Tačiau yra vaikų, kurie net ir sulaukę 8 metų vis dar patiria savikontrolės sunkumų. Jiems sunku suvaldyti savo norus, sėdėti vietoje, susikaupus vienai pamokai. Taip gali nutikti dėl įgimtos psichikos sandaros arba stresinių situacijų fone.
Vyresniems nei 8 metų moksleiviams jau susiformavo sąvokos „savas“ ir „svetimas“, „geras“ ir „blogas“, o vagysčių epizodai – itin reti. Taip gali nutikti, jei valios sferos vystymasis atsilieka nuo amžiaus normos – dėl fiziologinių priežasčių ar dėl sunkių gyvenimo aplinkybių. Arba dėl pedagoginių tėvų klaidų, tokių kaip per didelė apsauga ir atleistas auklėjimo stilius. Tačiau net ir pasidavęs norui paimti svetimą, vaikas jaus aštrią gėdą ir neigs tai, kas nutiko.
12-15 metų vagystė jau yra sąmoningas žingsnis, o gal ir įsišaknijęs įprotis. Paaugliai puikiai žino padorumo normas, tačiau jiems sunku suvaldyti savo elgesį — juos skatina emocijos, juos veikia hormonų pokyčiai. Dažnai paaugliai vagia spaudžiami įmonės, norėdami įrodyti savo drąsą ir būti priimtini bendraamžių.
Kodėl vaikai ima svetimą
Ne šeimos skurdas verčia vaiką vogti. Vaikai iš pasiturinčių šeimų, nieko netrūkdami, taip pat vagia. Ko trūksta vaikui, kuris padaro tokį poelgį?
Trūksta sąmoningumo ir gyvenimo patirties
Tai pati nekenksmingiausia priežastis. Vaikas tiesiog nepagalvojo, kad pavogto savininkas įsižeis. Arba jis nusprendė ką nors nustebinti ir paėmė pinigus iš savo tėvų - negalėjo paprašyti, kitaip staigmena nebūtų įvykusi. Dažniausiai dėl šios priežasties ką nors kitą pasisavina vaikai iki 5 metų.
Trūksta moralės, moralės ir valios
6-7 metų vaikai vagia iš pavydo arba iš noro įsitvirtinti, sulaukti bendraamžių pripažinimo. Dėl tos pačios priežasties vagystę gali įvykdyti paaugliai, protestuodami prieš nustatytas taisykles, demonstruodami savo įžūlumą ir nepaklusnumą.
Tėvų dėmesio ir meilės trūkumas
Vagystė gali tapti „sielos šauksmu“ vaiko, kuriam trūksta šiltų santykių šeimoje. Neretai tokiomis sąlygomis augantys vaikai turi ir kitų bruožų: agresyvumą, ašarojimą, irzlumą, polinkį į nepaklusnumą ir konfliktus.
Nerimas ir bandymas ją nuraminti
Kai vaiko poreikiai ilgą laiką nepastebimi, jie nepatenkinami, jis nustoja pasitikėti savo jausmais, norais ir praranda ryšį su kūnu. Nerimas auga. Vogdamas nesuvokia ką daro. Po vagystės nerimas atslūgs, bet vėliau sugrįš, paaštrės kaltės jausmas.
Bendraamžiai ir vyresni vaikai gali priversti vaiką vogti: įrodyti, kad jis nėra bailys
Jei situaciją apsunkina didelis vaiko jautrumas, neseniai persikraustęs, jaunesniųjų gimimas, mokyklos pradžia, artimųjų netektis, tai nerimas sustiprėja daug kartų ir gali baigtis neuroze. Atsižvelgiant į tai, vaikas nevaldo savo impulsyvumo.
Šeimoje nėra aiškių taisyklių
Vaikai kopijuoja suaugusiųjų elgesį. Ir jie nesupranta, kodėl mama gali iš tėčio iš kišenės paimti piniginę, o jie negali? Verta reguliariai diskutuoti, kaip šeima elgiasi su savo ir svetimomis sienomis bei nuosavybe. Ar galima parsisiųsti filmus ir muziką iš piratų svetainių, atsinešti raštinės reikmenis iš darbo, pasiimti pamestą piniginę ar telefoną ir neieškoti šeimininko. Jei su vaiku apie tai nekalbėsite, pateikdami jam suprantamus pavyzdžius, jis elgsis taip, kaip geriausiai supras, kas yra teisinga.
Suaugusiųjų paramos trūkumas ir žema savigarba
Bendraamžiai ir vyresni vaikai gali priversti vaiką vogti: norėdamas įrodyti, kad jis nėra bailys, jis nusipelno teisės būti kompanijos dalimi. Svarbu, kiek vaikas pasitiki suaugusiaisiais. Jei tėvai dažniau jį kritikuoja ir kaltina, nesigilindami į situaciją, tai jis nesitiki jų apsaugos. O kartą pavogę spaudžiami, vaikai rizikuoja tapti šantažo ir turto prievartavimo aukomis.
Psichikos sveikatos problemos
Sunkiausias, bet ir rečiausias vaikų veiksnys yra toks psichologinis sutrikimas kaip kleptomanija. Tai patologinis potraukis vagystei. Pavogtas daiktas gali būti nereikalingas ar vertingas. Žmogus gali jį sugadinti, atiduoti nemokamai arba paslėpti ir niekada nenaudoti. Su šia liga dirba psichiatras.
Kaip reaguoti suaugusiam
Tėvai, kurių vaikas paėmė kieno nors kito, sumišę ir neviltyje, baiminasi dėl savo ateities. Žinoma, jie jo to nemokė. O kaip reaguoti – neaišku.
Ką daryti?
- Neskubėkite bausti vaiko, kad „amžinai atgrasytumėte nuo vagystės“. Turite išspręsti problemos esmę. Pabandykite suprasti, kodėl vaikas taip pasielgė. Daug kas priklauso nuo jo amžiaus, vagystės motyvų, tolesnių vogtųjų planų ir santykių su savininku.
- Svarbu, kaip buvo nustatytas vagystės faktas: netyčia ar paties vaiko. Svarbu ir tai, kaip jis santykiauja su poelgiu: ar jis mano, kad viskas pagal tvarką, ar jam gėda, ar atgailauja? Vienu atveju reikia pabandyti pažadinti vaiko sąžinę, kitu – paaiškinti, kodėl jis pasielgė blogai.
- Jokiu būdu nevadinkite vaiko vagimi – nekabinkite etikečių, net jei esate labai pikti! Negrasinkite policija, nežadėkite nusikalstamos ateities. Jis turi jausti, kad vis dar yra vertas gerų santykių.
- Pasmerkti patį veiksmą, bet ne vaiką. Svarbiausia ne sukelti kaltės jausmą, o paaiškinti, ką jaučia turto netekęs žmogus, ir parodyti galimus išeitis iš situacijos.
- Gerai duoti vaikui galimybę viską sutvarkyti pačiam: grąžinti daiktą, atsiprašyti. Nedaryk to dėl jo. Jei gėda jį sukausto, padėkite grąžinti daiktą be liudininkų.
- Jei nesigaili, turite aiškiai išreikšti savo nepritarimą. Paaiškinkite, kad toks poelgis jūsų šeimoje yra nepriimtinas. Kartu svarbu ramiai transliuoti vaikui: tikite, kad jis daugiau to nepadarys.
- Jei vaikui reikia pagalbos dėl psichologinių problemų, kreipkitės į specialistą. Nustatykite, kas sukelia jo nerimą, ir pabandykite jį sumažinti, bent iš dalies patenkindami jo poreikius.
- Kilus konfliktui su bendraamžiais, stokite į vaiko pusę. Įtikinkite jį, kad neleisite jam įsižeisti, ir pasiūlykite kartu ieškoti išeities iš susidariusios situacijos.
- Stiprinkite vaiko pasitikėjimą savimi. Mėnesį po epizodo atkreipkite dėmesį ir pabrėžkite tai, ką jis daro gerai, ir nefiksuokite to, ko nedaro.
Jei vaikas pasisavino svetimą, nepanikuokite. Greičiausiai po vieno išsamaus pokalbio apie normas ir vertybes, apie vaiko norus ir jūsų santykius šeimoje tai nepasikartos.
Net jei suprantate, kad priežastis yra jūsų padarytose auklėjimo klaidose, nebarkite savęs. Tiesiog priimk šį faktą ir pakeisk situaciją. Laikykitės taisyklės: „Atsakomybė turi būti be kaltės“.