Vis daugiau miestiečių svajoja pabusti nuo paukščių čiulbėjimo, vaikščioti basomis rasoje ir gyventi toli nuo miesto, užsidirbti darydami tai, kas teikia malonumą. Vien tokį norą įgyvendinti nėra lengva. Todėl šios filosofijos žmonės kuria savo gyvenvietes. Ekokaimai – taip jie vadinami Europoje. Rusiškai: ekokaimai.
Vienas iš seniausių šios gyvenimo kartu filosofijos pavyzdžių yra Grišino ekokaimas Leningrado srities rytuose, beveik prie sienos su Karelija. Pirmieji ekologiniai naujakuriai čia atvyko 1993 m. Mažas kaimas su dideliu Ivano arbatos lauku nesukėlė čiabuviams jokio įtarimo, priešingai – suteikė jiems pasitikėjimo, kad vietovė gyvuos ir vystysis.
Kaip sako vietiniai gyventojai, per ekokaimo gyvavimo metus jame daug kas pasikeitė: sudėtis, žmonių skaičius ir santykių forma. Šiandien tai ekonomiškai nepriklausomų šeimų bendruomenė. Žmonės čia atvyko iš įvairių miestų, kad išmoktų gyventi žemėje harmonijoje su gamta ir jos dėsniais; išmokti kurti džiaugsmingus tarpusavio santykius.
„Mokomės ir gaiviname savo protėvių tradicijas, įvaldome liaudies amatus ir medinę architektūrą, kuriame šeimos mokyklą savo vaikams, siekiame išlaikyti balansą su aplinka. Savo soduose ištisus metus auginame daržoves, miške renkame grybus, uogas, vaistažoles“, – pasakoja ekokaimo gyventojai.
Grishino kaimas yra architektūros paminklas ir yra valstybės saugomas. Vienas iš eko-rezidentų projektų yra gamtos ir architektūrinio draustinio sukūrimas šalia Grišino ir Soginicos kaimų – ypatingai saugomos teritorijos su unikaliais pastatais ir gamtos kraštovaizdžiu. Draustinys sumanytas kaip ekologinio turizmo bazė. Projektą remia Podporožės rajono administracija ir jis vertinamas kaip perspektyvus kaimo atgimimui.
Kito ekologinio kaimo mielu pavadinimu „Romaška“ – netoli nuo Ukrainos sostinės Kijevo esančio kaimo – gyventojai išsamiai pasakoja apie savo filosofiją. Prieš keletą metų šis kaimas buvo nuobodžios ir toli gražu ne garbingos išvaizdos. 120 kilometrų nuo Kijevo esančios nykstančios ramunėlės atgijo, kai čia pasirodė neįprasti basi gyventojai. Pionieriai Petras ir Olga Raevskiai, už kelis šimtus dolerių nusipirkę apleistus trobesius, paskelbė kaimą ekologiniu kaimu. Šį žodį mėgo ir čiabuviai.
Buvę miestiečiai nevalgo mėsos, nelaiko naminių gyvūnų, netręšia žemės, kalbasi su augalais ir vaikšto basi iki pat šalčių. Tačiau šios keistenybės nebestebina nė vieno vietinio. Atvirkščiai, jie didžiuojasi naujais atvykėliais. Juk per pastaruosius trejus metus ekologinių atsiskyrėlių skaičius išaugo iki 20 žmonių, į Romaškus atvyksta daug svečių. Negana to, čia atvyksta ne tik draugai, giminaičiai iš miesto, bet ir nepažįstami žmonės, apie gyvenvietę sužinoję internetu.
Apie šio kaimo įkūrėjų Olgos ir Petro Raevskių šeimą laikraščiai rašė ne kartą, ne kartą ir juos filmavo: jie jau tapo savotiškomis „žvaigždėmis“, kurioms be jokios priežasties kažkas ateina gyventi, nes „visko užtenka“ – 20-metis vaikinas iš Sumų ar keliautojas iš Olandijos.
Raevskiai visada mielai bendrauja, ypač su „bendraminčiais“. Bendraminčiai jiems yra tie, kurie stengiasi gyventi harmonijoje su savimi ir gamta (geriausia gamtoje), siekia dvasinio augimo, fizinio darbo.
Petras, pagal profesiją chirurgas, paliko praktiką privačioje Kijevo klinikoje, nes suprato darbo beprasmiškumą:
„Tikro gydytojo tikslas – padėti žmogui eiti savigydos keliu. Kitaip žmogaus nepagydysi, nes ligos duodamos tam, kad žmogus suprastų, kad kažką gyvenime daro ne taip. Jeigu jis pats nepasikeis, neaugs dvasiškai, vėl ir vėl ateis pas gydytoją. Net neteisinga imti už tai pinigus“, – sako Petras.
Užauginti sveikus vaikus buvo Raevskių tikslas, kai jie prieš 5 metus iš Kijevo persikėlė į Romaškus, o tai vėliau tapo „katastrofa“ jų tėvams. Šiandien mažoji Ulyanka nemėgsta vykti į Kijevą, nes ten sausakimša.
„Gyvenimas mieste ne vaikams, nėra vietos, jau nekalbant apie švarų orą ar maistą: bute per daug žmonių, o gatvėje visur mašinos... O čia dvaras, ežeras, sodas. . Viskas mūsų“, – sako Olya, teisininkė pagal išsilavinimą, šukuojanti vaiką pirštais ir pindama košes.
„Be to, Uljanka visada su mumis“, – pakelia Piteris. O kaip mieste? Visą dieną vaikas, jei ne darželyje, tai mokykloje, o savaitgaliais – kultūrinė išvyka į McDonaldą, o paskui – su balionais – namo...
Raevskiui nepatinka ir švietimo sistema, nes, jų nuomone, vaikai iki 9 metų turėtų lavinti savo sielą: mokyti meilės gamtai, žmonėms, o viskas, ką reikia mokytis, turėtų kelti susidomėjimą ir teikti pasitenkinimą.
– Uljankos specialiai nebandžiau išmokyti skaičiuoti, bet ji žaidžia su akmenukais ir pati pradeda juos skaičiuoti, aš padedu; Neseniai pradėjau domėtis raidėmis – tai mes po truputį mokomės“, – pasakojo Olya.
Jei pažvelgtumėte į istoriją, tai buvo hipių karta, kuri 70-aisiais Vakaruose skleidė idėjas kurti mikrovisuomenes. Pavargę nuo savo tėvų gyvenimo būdo dirbti, kad geriau gyventų ir daugiau pirktų, jaunieji maištininkai pasitraukė iš miestų, tikėdamiesi sukurti šviesesnę ateitį gamtoje. Gera pusė šių komunų neišsilaikė net kelerių metų. Narkotikai ir negalėjimas gyventi, kaip taisyklė, palaidojo romantiškus bandymus. Tačiau kai kurie naujakuriai, siekiantys dvasinio augimo, vis tiek sugebėjo įgyvendinti savo idėjas. Seniausia ir galingiausia gyvenvietė yra Fenhornas Škotijoje.
Remiantis medžiaga iš http://gnozis.info/ ir segodnya.ua