Ką daryti su nesibaigiančiu plastiko atliekų srautu, jei nenorime, kad jos priliptų prie medžių šakų, maudytųsi vandenynuose ir kimštų jūros paukščių bei banginių skrandžius?
Remiantis Pasaulio ekonomikos forumo paskelbta ataskaita, plastiko gamyba per ateinančius 20 metų turėtų padvigubėti. Tuo pat metu Europoje perdirbama apie 30 % plastiko, JAV – tik 9 %, o daugumoje besivystančių šalių perdirba mažiausią jo dalį arba neperdirba iš viso.
2019 m. sausio mėn. naftos chemijos ir plataus vartojimo produktų įmonių konsorciumas, vadinamas Aljansu kovoti su plastikinėmis atliekomis, įsipareigojo išleisti 1,5 mlrd. USD problemai spręsti per penkerius metus. Jų tikslas – remti alternatyvias medžiagas ir pristatymo sistemas, skatinti perdirbimo programas ir – dar prieštaringiau – technologijas, kurios plastiką paverčia degalais ar energija.
Įrenginiai, deginantys plastiką ir kitas atliekas, gali pagaminti pakankamai šilumos ir garo vietinėms sistemoms maitinti. Europos Sąjunga, ribojanti organinių atliekų šalinimą sąvartynuose, jau degina beveik 42 proc. savo atliekų; JAV sudegina 12,5 proc. Pasak Pasaulio energetikos tarybos, JAV akredituoto tinklo, atstovaujančio įvairiems energijos šaltiniams ir technologijoms, atliekų panaudojimo energija projektų sektorius artimiausiais metais greičiausiai patirs didelį augimą, ypač Azijos ir Ramiojo vandenyno regione. Kinijoje jau yra apie 300 perdirbimo įrenginių, dar keli šimtai yra kuriami.
„Kadangi tokios šalys kaip Kinija uždaro savo duris importuoti atliekas iš kitų šalių, o perteklinė perdirbimo pramonė nesugeba susidoroti su plastiko taršos krize, deginimas vis dažniau bus propaguojamas kaip lengva alternatyva“, – sako „Greenpeace“ atstovas Johnas Hochevaras.
Bet ar tai gera idėja?
Idėja deginti plastiko atliekas energijai sukurti skamba pagrįstai: juk plastikas pagamintas iš angliavandenilių, kaip ir nafta, ir yra tankesnis už anglį. Tačiau atliekų deginimo plėtrai gali trukdyti kai kurie niuansai.
Pradėkime nuo to, kad atliekų gavybos įmonių išsidėstymas yra sudėtingas: niekas nenori gyventi šalia gamyklos, šalia kurios bus didžiulis šiukšlynas ir šimtai šiukšliavežių per dieną. Paprastai šios gamyklos yra šalia mažas pajamas gaunančių bendruomenių. JAV nuo 1997 metų buvo pastatytas tik vienas naujas deginimo įrenginys.
Didelės gamyklos gamina pakankamai elektros energijos, kad aprūpintų dešimtis tūkstančių namų. Tačiau tyrimai parodė, kad perdirbant plastiko atliekas sutaupoma daugiau energijos, nes sumažėja poreikis išgauti iškastinį kurą naujam plastikui gaminti.
Galiausiai, atliekas naudojantys augalai gali išskirti toksiškus teršalus, tokius kaip dioksinai, rūgštinės dujos ir sunkieji metalai, nors ir mažais kiekiais. Šiuolaikinės gamyklos naudoja filtrus šioms medžiagoms sugauti, tačiau, kaip Pasaulio energetikos taryba teigia 2017 m. ataskaitoje: „Šios technologijos yra naudingos, jei deginimo krosnys veikia tinkamai ir išmetamas teršalų kiekis kontroliuojamas“. Kai kurie ekspertai yra susirūpinę, kad šalys, kuriose nėra aplinkosaugos įstatymų arba nevykdo griežtų priemonių, gali bandyti sutaupyti pinigų emisijų kontrolei.
Galiausiai deginant atliekas išsiskiria šiltnamio efektą sukeliančios dujos. 2016 m. JAV deginimo krosnyse buvo pagaminta 12 milijonų tonų anglies dioksido, iš kurio daugiau nei pusė susidarė deginant plastiką.
Ar yra saugesnis atliekų deginimo būdas?
Kitas būdas atliekas paversti energija yra dujofikavimas – procesas, kurio metu plastikas lydosi labai aukštoje temperatūroje, beveik visiškai nesant deguonies (tai reiškia, kad nesusidaro toksinai, tokie kaip dioksinai ir furanai). Tačiau dujofikavimas šiuo metu yra nekonkurencingas dėl žemų gamtinių dujų kainų.
Patrauklesnė technologija yra pirolizė, kai plastikas smulkinamas ir lydomas žemesnėje temperatūroje nei dujofikuojant ir naudojant dar mažiau deguonies. Šiluma suskaido plastikinius polimerus į mažesnius angliavandenilius, kurie gali būti perdirbami į dyzelinį kurą ir net kitus naftos chemijos produktus, įskaitant naujus plastikus.
Šiuo metu JAV veikia septynios santykinai nedidelės pirolizės gamyklos, kai kurios iš jų vis dar yra demonstravimo etape, o technologija plečiasi visame pasaulyje, atidarant įrenginius Europoje, Kinijoje, Indijoje, Indonezijoje ir Filipinuose. Amerikos chemijos taryba apskaičiavo, kad JAV gali būti atidaryta 600 pirolizės gamyklų, kurios per dieną apdoroja 30 tonų plastiko, iš viso apie 6,5 mln. dabar šalyje susidarančių plastiko atliekų.
Pirolizės technologija gali apdoroti plėveles, maišelius ir daugiasluoksnes medžiagas, kurių dauguma mechaninio apdorojimo technologijų negali apdoroti. Be to, jis nesukuria jokių kenksmingų teršalų, išskyrus nedidelį anglies dioksido kiekį.
Kita vertus, kritikai pirolizę apibūdina kaip brangią ir nesubrendusią technologiją. Šiuo metu vis dar pigiau gaminti dyzeliną iš iškastinio kuro nei iš plastiko atliekų.
Bet ar tai atsinaujinanti energija?
Ar plastikinis kuras yra atsinaujinantis išteklius? Europos Sąjungoje atsinaujinančiomis laikomos tik biogeninės buitinės atliekos. JAV 16 valstijų mano, kad kietosios komunalinės atliekos, įskaitant plastiką, yra atsinaujinantis energijos šaltinis. Tačiau plastikas nėra atsinaujinantis ta pačia prasme kaip mediena, popierius ar medvilnė. Plastikas neauga nuo saulės spindulių: gaminame jį iš iškastinio kuro, išgaunamo iš žemės, ir kiekvienas šio proceso žingsnis gali sukelti taršą.
„Kai iš žemės išgaunate iškastinį kurą, gaminate iš jų plastiką ir sudeginate tą plastiką energijai gauti, tampa aišku, kad tai ne ratas, o linija“, – sako Robas Opsomeras iš Ellen MacArthur fondo, kuris skatina žiedinė ekonomika. produkto naudojimas. Jis priduria: „Pirolizė gali būti laikoma žiedinės ekonomikos dalimi, jei jos produktai naudojami kaip žaliava naujoms aukštos kokybės medžiagoms, įskaitant patvarius plastikus“.
Žiedinės visuomenės šalininkai susirūpinę, kad bet koks požiūris į plastiko atliekų pavertimą energija mažai sumažina naujų plastikinių gaminių paklausą, o tuo labiau sušvelnina klimato kaitą. „Sutelkti dėmesį į šiuos metodus reiškia nukrypti nuo realių sprendimų“, – sako Claire Arkin, Pasaulinio atliekų deginimo alternatyvų aljanso narė, siūlanti sprendimus, kaip naudoti mažiau plastiko, pakartotinai jį naudoti ir daugiau perdirbti.