Kiekvienas iš mūsų bent kartą gyvenime esame su jais susitikę. Jie atrodo atstumiančiai: nešvarūs drabužiai, nemalonus kvapas. Kai kurie iš jų šoka, kas dainuoja, kas deklamuoja poeziją, kai kurie garsiai kalba patys sau. Kartais būna agresyvūs, keikia praeivius, net spjaudosi. Dažnai baimė slypi už paprasto nemeilės jiems, bet ko mes bijome? Apie tai kalba psichologė Lelya Chizh.
Būti šalia jų mums nepatogu – nėra saugumo jausmo. Mes tolstame, nusisukame, apsimetame, kad jų visai nėra. Labai bijome, kad prie mūsų prieis, palies. O jeigu jie mus suterš? O jeigu nuo jų susirgsime kokia nors odos liga? Ir apskritai, atrodo, bijome jų „užkrėsti“ tuo, kas jie yra, tapti tokiais, kokie yra.
Susitikimas su jais sukelia daugybę jausmų. Šaltakraujiški ir nuošalesni žmonės jaučia pasibjaurėjimą. Empatiškesni žmonės gali jausti gėdą, kaltę, empatiją.
Pamišę atstumti seni žmonės yra mūsų kolektyvas „Šešėlis“. Visko, ko nenorime matyti, kompleksą neigiame savyje. Kažkas, kas yra vidinė kiekvieno iš mūsų ir visos visuomenės kritika. Ir visiškai akivaizdu, kad susidūrę su tokiu gyvu ir aktyviu mūsų užgniaužtų savybių ir savybių „susitraukimu“, bet kuris iš mūsų – suvokia tai ar ne – patiria baimę.
Susitikimas su neadekvačiu senu atstumtuoju suaktyvina įvairias baimes:
- purvas,
- skurdas
- alkis
- liga,
- senatvė ir mirtis
- deformacijos,
- beprotybė.
Noriu sutelkti dėmesį į paskutinę, svarbiausią šio komplekso baimę. Kol žmogus išlaiko proto kontrolę, jis gali kažkaip apsisaugoti nuo bado, skurdo, ligų, senėjimo, deformacijos. Jis gali priimti sprendimus, imtis tam tikrų veiksmų, kad išvengtų neigiamų scenarijų. Todėl svarbiausias pokytis transformuojant iš socialiai adaptuoto žmogaus į neadekvatų marginalą yra proto praradimas. Ir mes bijome, labai bijome.
Reflektuojantis žmogus pradeda mąstyti: kaip tai atsitiko, kodėl staiga išprotėjo
Empatiškas, simpatiškas žmogus nevalingai, nesąmoningai tapatina save su šiuo iš proto išėjusiu senuku ar senute. Ypač kai jose dar pastebimos intelekto, išsilavinimo, tikslumo, statuso apraiškos.
Pavyzdžiui, kartą sutikau elgetiškai apsirengusią močiutę susmulkinta koja, mintinai deklamuojančią Eugenijų Oneginą. Taip pat mačiau du pagyvenusius įsimylėjusius benamius, kurie sėdėjo šiukšlių krūvos viduryje, susikibę rankomis ir varžėsi vienas su kitu skaitydami Pasternako eilėraščius. Ir pamišusi senolė dailiu, kandžių išgraužtu audinės paltu, akivaizdžiai brangia ir pagal užsakymą pagaminta skrybėle bei šeimos brangenybėmis.
Reflektuojantis žmogus pradeda galvoti: kaip tai atsitiko, kodėl kažkas, kaip ir aš, staiga pametė galvą. Jam turėjo nutikti kažkokia baisi tragedija. Labai gąsdina mintis, kad jei sugenda psichika, tai dėl kažkokio netikėto dramatiško įvykio galite netekti proto. Ir to niekaip negalima numatyti, o apsiginti nėra kaip.
Kartą mūsų butas buvo apiplėštas, kartu su staktais buvo grubiai išlaužtos durys. Kai grįžau iš darbo, butas buvo pilnas žmonių: tyrimo grupės, liudininkų. Mama man padavė stiklinę vandens ir kažkokią raminančią tabletę per slenkstį su žodžiais:
Nesijaudinkite, svarbiausia išlaikyti savo psichinę sveikatą.
Tai atsitiko visiško stygiaus metu ir nors praradau visus savo pinigus, vertybes ir net visus gerus drabužius ir buvo pakankamai sunku visa tai kompensuoti, nuostolis nebuvo toks didelis, kad mane išprotėtų. Nors pasitaikė atvejų, kad žmonės dėl materialinio nepritekliaus pametė galvą: pavyzdžiui, neteko verslo, gyvenimo darbo ar būsto. Ir vis dėlto yra ir blogesnių dalykų. Ir jie dažniau siejami su tragišku santykių nutrūkimu, o ne su materialiniais nuostoliais.
Kai būsto netekimas nėra tik būsto praradimas, kai mylimas sūnus ar dukra išvaro senuką iš buto. Siaubas čia netekus stogo virš galvos nublanksta prieš skausmą dėl išdavystės ir meilės praradimo artimiausiam žmogui, kuriam jis paskyrė visą savo gyvenimą.
Viena mano draugė dėl tragiškų aplinkybių trumpam neteko proto. Jai buvo vos dvidešimt, ji susitikinėjo su jaunuoliu, buvo nuo jo nėščia. Ir staiga ji sužinojo, kad vaikinas ją apgaudinėja su jos draugu. Atrodytų, atvejis gana banalus, pasitaiko gana dažnai. Kitas būtų jį išbraukęs iš savo gyvenimo, pamiršęs išdaviko vardą.
Tačiau mano draugė pasirodė esanti labai trapi psichika, ir jai tai buvo tikra tragedija. Ji neteko proto, turėjo garso ir regos haliucinacijų, ji bandė nusižudyti, atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje, kur buvo apsvaigusi nuo narkotikų. Ji turėjo kviesti dirbtinį gimdymą, ir ji prarado vaiką. Laimei, ji pasveiko, nors tai užtruko apie dešimt metų.
Mums jos atrodo neadekvačios, bet jos pačios nė kiek nenukenčia. Jie yra patogūs ir džiaugsmingi savo subjektyvioje tikrovėje
Apskritai, nuo proto praradimo, deja, niekas nėra apsaugotas. Tačiau norėdamas jus šiek tiek nuraminti, pasakysiu štai ką: jie ne visada būna nelaimingi, šie „bepročiai“. Jei senutė šypsosi, šoka ir dainuoja dainas iš animacinių filmų, greičiausiai jai viskas gerai. Ir ta, kuri išraiškingai skaito Puškiną, o paskui nusilenkia, lyg nuo scenos, irgi. Mums jos atrodo neadekvačios, bet jos pačios nė kiek nenukenčia. Jie yra patogūs ir džiaugsmingi savo subjektyvioje tikrovėje. Tačiau yra tokių, kurie rėkia ant praeivių, keikiasi, spjauna, keikia. Atrodo, kad jie yra savo asmeniniame pragare.
Kiekvienas iš mūsų gyvename savo subjektyvioje realybėje. Mūsų suvokimas, įsitikinimai, vertybės, patirtis skiriasi. Jei būsite perkeltas į kito žmogaus kūną, jausitės tarsi išprotėję. Kitaip matysite, girdėsite, suvoksite kvapus ir skonius, galvoje kils visai kitokios, jums nebūdingos mintys. Tuo tarpu tiek jūs, tiek šis kitas žmogus, nepaisant visų skirtumų, esate normalūs.
Žinoma, yra riba tarp normos ir nenormos, bet ji matoma tik pašaliniam stebėtojui ir tik tada, kai jis turi pakankamai patirties šioje temoje.
Man atrodo, kad visiškai apsisaugoti nuo proto praradimo neįmanoma. Sumažinti savo baimę galime tik darydami viską, kas įmanoma, kad mūsų psichika būtų stabilesnė. Ir prašau švelniau elgtis su miesto pašėlusiais žmonėmis. Šiais sunkiais laikais taip gali nutikti bet kam.