Turinys
Istorija sena kaip pasaulis: ji graži, protinga, sėkminga, bet kažkodėl metų metus džiūsta tam, kuris, išvis, nevertas net savo mažojo pirštelio. Egoistiška durna, infantilus tipas, amžinai ištekėjusi – ji traukia visą savo meilę žmogui, kuris negali palaikyti sveikų santykių. Kodėl daugelis moterų nori ištverti, tikėtis ir laukti vyro, kuris akivaizdžiai jų nevertas?
Mums sako: jūs ne pora. Patys jaučiame, kad mūsų svajonių vyras su mumis elgiasi ne taip, kaip nusipelnėme. Bet mes neišeiname, o dar labiau stengiamės jį laimėti. Esame užsikabinę, prilipę iki ausų. Bet kodėl?
1.
Kuo daugiau investuojame į žmogų, tuo labiau prie jo prisirišame.
Kai iš karto negauname norimo dėmesio ir meilės, manome, kad to nusipelnėme. Vis daugiau investuojame į santykius, bet tuo pačiu mūsų nusivylimas, tuštuma ir bevertiškumo jausmas tik auga. Psichologas Jeremy Nicholsonas tai pavadino nuskendusių išlaidų principu. Kai rūpinamės kitais žmonėmis, rūpinamės jais, sprendžiame jų problemas, pradedame juos labiau mylėti ir vertinti, nes tikimės, kad įdėta meilė gali negrįžti pas mus su „susidomėjimu“.
Todėl prieš tirpstant kitam žmogui verta pagalvoti: ar nustatėme vidinį skaitiklį? Ar tikimės kažko mainais? Kokia besąlygiška ir nereikli yra mūsų meilė? Ir ar mes pasiruošę tokiai aukai? Jei jūsų santykių centre iš pradžių nėra meilės, pagarbos ir atsidavimo, nesavanaudiškumas, viena vertus, neduos brangių vaisių. Tuo tarpu dovanojančiojo emocinė priklausomybė tik stiprės.
2.
Mes priimame tą meilės versiją, kurios nusipelnėme savo akimis.
Galbūt vaikystėje lankėsi ar gėrė tėtis, o jaunystėje mūsų širdis buvo sudaužyta. Galbūt pasirinkę skaudų scenarijų vaidiname seną spektaklį apie atstūmimą, svajonių nepasiekiamumą ir vienatvę. Ir kuo ilgiau einame spirale, tuo labiau kenčia savigarba, tuo sunkiau išsiskirti su įprastu motyvu, kuriame susipina skausmas ir malonumas.
Tačiau jei suvokiame, kad jis, šis motyvas, jau yra mūsų gyvenime, galime sąmoningai uždrausti sau užmegzti tokius varginančius santykius. Kiekvieną kartą eidami į kompromisus sukuriame precedentą kitam nepavykusiam romanui. Galime pripažinti, kad nusipelnėme daugiau nei santykių su mums nelabai aistringu žmogumi.
3.
Tai smegenų chemija
Larry Youngas, Emory universiteto Transliacinio socialinio neurologijos centro direktorius, padarė išvadą, kad partnerio praradimas išsiskyrus ar mirus yra panašus į narkotikų abstinenciją. Jo tyrimas parodė, kad paprastosios pelėnų pelės patyrė didelį cheminį stresą ir buvo labai nerimaujamos po to, kai atsiskyrė nuo poros. Pelė vėl ir vėl grįžo į bendrą poros buveinę, dėl kurios gamino „prisirišimo hormonas“ oksitocinas ir sumažėjo nerimas.
Senovinį gynybos mechanizmą galima atsekti troškime ir toliau palaikyti ryšį bet kokia kaina.
Larry Youngas teigia, kad pelėnų elgesys panašus į žmonių: pelės grįžta ne todėl, kad labai nori būti su savo partneriais, o todėl, kad negali pakęsti atsiskyrimo patiriamo streso.
Neurologė pabrėžia, kad santuokoje žodinę ar fizinę prievartą patyrę žmonės dažnai atsisako nutraukti santykius, prieštaraudami sveikam protui. Smurto skausmas yra ne toks stiprus nei pertraukos skausmas.
Tačiau kodėl moterys dažniau toleruoja netinkamą savo išrinktųjų elgesį? Remiantis evoliucinės biologijos teorijomis, moterys, viena vertus, iš pradžių yra atrankesnės renkantis partnerį. Palikuonių išlikimas daugiausia priklausė nuo teisingo kompaniono pasirinkimo priešistorinėje praeityje.
Kita vertus, norint bet kokia kaina palaikyti ryšį ateityje, galima atsekti senovinį gynybos mechanizmą. Moteris negalėjo viena auginti vaiko ir jai reikėjo bent kai kurių, bet vyro.
Kitaip tariant, vyrui lengviau išeiti iš santykių, atsižvelgiant į jo ateities reprodukcines perspektyvas. Moterims rizika didesnė – tiek užmezgant santykius, tiek jiems nutrūkus.
Šaltinis: Justmytype.ca.