Dauguma žmonių su siaubu galvoja, kad kažkur pasaulyje gali suėsti šunis, ir su šiurpu prisimena matę negyvų šunų, kabančių ant kabliukų nulupta oda, nuotraukas.
Taip, vien pagalvojus apie tai gąsdina ir nuliūdina. Tačiau kyla pagrįstas klausimas: kodėl žmonės taip pat nesipyksta dėl kitų gyvūnų žudymo? Pavyzdžiui, JAV kasmet mėsai paskerdžiama apie 100 milijonų kiaulių. Kodėl tai nekelia visuomenės protesto?
Atsakymas paprastas – emocinis šališkumas. Mes tiesiog emociškai nesusiejame su kiaulėmis tiek, kad jų kančios mums atsiliepia taip, kaip kenčia šunys. Tačiau, kaip ir Melanie Joy, socialinė psichologė ir „karnizmo“ ekspertė, tai, kad mylime šunis, bet valgome kiaules, yra veidmainystė, kuriai nėra verto moralinio pateisinimo.
Neretai girdime argumentus, kad turėtume labiau rūpintis šunimis dėl jų aukštesnio socialinio intelekto. Šis įsitikinimas dar labiau rodo, kad žmonės daugiau laiko skiria pažinti šunis nei kiaules. Daugelis žmonių laiko šunis kaip naminius gyvūnus, o per šiuos intymius santykius su šunimis esame su jais emociškai susieti, todėl jais rūpinamės. Tačiau ar tikrai šunys skiriasi nuo kitų gyvūnų, kuriuos žmonės įpratę valgyti?
Nors šunys ir kiaulės akivaizdžiai nėra tapatūs, jie yra labai panašūs daugeliu atžvilgių, kurie daugeliui žmonių atrodo svarbūs. Jie turi panašų socialinį intelektą ir gyvena vienodai emocinį gyvenimą. Tiek šunys, tiek kiaulės gali atpažinti žmonių duodamus signalus. Ir, žinoma, abiejų šių rūšių atstovai gali patirti kančią ir trokšti gyventi gyvenimą be skausmo.
Taigi galime daryti išvadą, kad kiaulės nusipelno tokio pat elgesio kaip ir šunys. Bet kodėl pasaulis neskuba kovoti už savo teises?
Žmonės dažnai yra akli savo mąstymo nenuoseklumui, ypač kai kalbama apie gyvūnus. Andrew Rowanas, Tuftso universiteto Gyvūnų reikalų ir viešosios politikos centro direktorius, kartą pasakė, kad „vienintelis nuoseklumas, kaip žmonės galvoja apie gyvūnus, yra nenuoseklumas“. Šį teiginį vis labiau patvirtina nauji tyrimai psichologijos srityje.
Kaip pasireiškia žmogaus nenuoseklumas?
Visų pirma, žmonės leidžia pertekliniams veiksniams daryti įtaką savo sprendimams apie gyvūnų moralinę būklę. Žmonės dažnai galvoja širdimi, o ne galva. Pavyzdžiui, viename žmonėms buvo pateikti ūkinių gyvūnų atvaizdai ir prašoma nuspręsti, kaip neteisinga jiems pakenkti. Tačiau dalyviai nežinojo, kad vaizduose buvo ir jauni (pvz., viščiukai), ir suaugę gyvūnai (suaugę viščiukai).
Labai dažnai žmonės sakydavo, kad būtų blogiau kenkti jauniems gyvūnams nei kenkti suaugusiems. Bet kodėl? Paaiškėjo, kad tokie vertinimai yra susiję su tuo, kad mieli gyvūnėliai žmonėms sukelia šilumos ir švelnumo jausmą, o suaugusieji – ne. Gyvūno intelektas čia nevaidina.
Nors šie rezultatai gali būti nenuostabu, jie rodo mūsų santykio su morale problemą. Atrodo, kad šiuo atveju mūsų moralę valdo nesąmoningos emocijos, o ne pamatuotas samprotavimas.
Antra, mes nenuosekliai vartojame „faktus“. Esame linkę manyti, kad įrodymai visada yra mūsų pusėje – tai psichologai vadina „patvirtinimo šališkumu“. Vieno asmens buvo paprašyta įvertinti savo pritarimo ar nesutikimo lygį su įvairia galima vegetarizmo nauda, kuri svyravo nuo naudos aplinkai iki gyvūnų gerovės, sveikatos ir finansinės naudos.
Buvo tikimasi, kad žmonės kalbės apie vegetarizmo naudą, palaikys kai kuriuos argumentus, bet ne visus. Tačiau žmonės palaikė ne tik vieną ar dvi išmokas – jie pritarė visoms arba nė vienai iš jų. Kitaip tariant, žmonės pagal nutylėjimą pritarė visiems argumentams, pagrindžiusiems jų skubotas išvadas, ar geriau valgyti mėsą, ar būti vegetaru.
Trečia, mes gana lanksčiai naudojame informaciją apie gyvūnus. Užuot gerai apgalvoję problemas ar faktus, mes linkę palaikyti įrodymus, patvirtinančius tai, ką norėtume tikėti. Vieno tyrimo metu žmonių buvo paprašyta apibūdinti, kaip būtų neteisinga valgyti vieną iš trijų skirtingų gyvūnų. Vienas gyvūnas buvo išgalvotas, svetimas gyvūnas, su kuriuo jie niekada nesusidūrė; antrasis buvo tapyras – neįprastas gyvūnas, kuris respondentų kultūroje nevalgomas; ir galiausiai kiaulė.
Visi dalyviai gavo vienodą informaciją apie intelektualinius ir pažintinius gyvūnų gebėjimus. Dėl to žmonės atsakė, kad būtų neteisinga nužudyti ateivį ir tapyrą maistui. Dėl kiaulės, priimdami moralinį sprendimą, dalyviai ignoravo informaciją apie jos intelektą. Žmonių kultūroje kiaulių valgymas laikomas norma – ir to pakako, kad žmonių akyse sumažėtų kiaulių gyvybės vertė, nepaisant išvystyto šių gyvūnų intelekto.
Taigi, nors gali atrodyti prieštaringa, kad dauguma žmonių nepriima valgyti šunų, bet yra patenkinti valgydami šoninę, psichologiniu požiūriu tai nenuostabu. Mūsų moralinė psichologija moka rasti kaltę, bet ne tada, kai kalbama apie mūsų pačių veiksmus ir pageidavimus.