Priklausomai nuo oro temperatūros ir drėgmės, snaigės sudaro begalę skirtingų formų. Vandens garai padengia mažas dulkių daleles, kurios sukietėja į ledo kristalus. Vandens molekulės išsirikiuoja į šešiakampę (šešiakampę) struktūrą. Šio proceso rezultatas – pasakiškai graži snaigė, kurią visi mėgsta nuo vaikystės.
Naujai susiformavusi snaigė yra sunkesnė už orą, todėl ji nukrenta. Per drėgną orą krisdami į Žemę vis daugiau vandens garų užšąla ir padengia kristalų paviršių. Snaigės užšalimo procesas yra labai sistemingas. Nors visos snaigės yra šešiakampės, likusios jų raštų detalės skiriasi. Kaip minėta aukščiau, tam įtakos turi temperatūra ir drėgmė, kurioje susidaro snaigė. Kai kurie šių dviejų veiksnių deriniai prisideda prie raštų formavimo ilgomis „adatomis“, o kiti piešia puošnesnius raštus.
(Jerichas, Vermontas) tapo pirmuoju žmogumi, nufotografavusiu snaigę naudodami prie fotoaparato pritvirtintą mikroskopą. Jo 5000 fotografijų kolekcija nustebino žmones neįsivaizduojama sniego kristalų įvairove.
1952 m. Tarptautinės klasifikacinių bendrovių asociacijos (IACS) mokslininkai sukūrė sistemą, kuri suskirstė snaigę į dešimt pagrindinių formų. IACS sistema vis dar naudojama ir šiandien, nors jau egzistuoja sudėtingesnės sistemos. Kalifornijos technologijos instituto fizikos profesorius Kennethas Libbrechtas atliko išsamius tyrimus, kaip vandens molekulės virsta sniego kristalais. Atlikdamas tyrimą jis nustatė, kad drėgname klimate transformuojami sudėtingiausi modeliai. Sauso oro snaigės paprastai būna paprastesnių raštų. Be to, snaigės, nukritusios esant žemesnei nei -22 C temperatūrai, daugiausia sudarytos iš paprastų raštų, o sudėtingi raštai būdingi šiltesnėms snaigėms.
Pasak mokslininko iš Nacionalinio atmosferos tyrimų centro Boulderyje, Kolorado valstijoje, vidutinėje snaigėje yra . Davidas Phillipsas, vyresnysis klimatologas iš Environmental Conservancy Kanadoje, pažymi, kad nuo Žemės egzistavimo iškritusių snaigių skaičius yra 10, po kurių seka 34 nuliai.