Manoma, kad su kiekviena klaida įgyjame patirties ir išminties. Bet ar tikrai taip? Psichoanalitikas Andrejus Rossokhinas pasakoja apie stereotipą „mokykis iš klaidų“ ir tikina, kad įgyta patirtis neapsaugo nuo pasikartojančių klaidų.
„Žmonės linkę daryti klaidas. Bet tik kvailys primygtinai reikalauja savo klaidos“ – ši Cicerono mintis, suformuluota apie 80 m. pr. Kr., įkvepia didžiulio optimizmo: jei mums reikia kliedesių, kad galėtume tobulėti ir judėti pirmyn, tai ar verta pasiklysti!
O dabar tėvai įkvepia vaiką, gavusį dvejetą už neatliktus namų darbus: „Tegul tai tau pasitarnauja kaip pamoka! O dabar vadovas tikina darbuotojus, kad savo klaidą pripažįsta ir yra pasiryžęs ją ištaisyti. Bet būkime atviri: kuriam iš mūsų nėra tekę vėl ir vėl užlipti ant to paties grėblio? Kiek pavyko kartą ir visiems laikams atsikratyti žalingo įpročio? Gal kaltas valios trūkumas?
Idėja, kad žmogus vystosi mokydamasis iš klaidų, yra klaidinanti ir destruktyvi. Tai labai supaprastinta idėja apie mūsų vystymąsi kaip judėjimą nuo netobulumo iki tobulumo. Pagal šią logiką žmogus yra kaip robotas, sistema, kurią, priklausomai nuo įvykusio gedimo, galima taisyti, koreguoti, nustatyti tikslesnes koordinates. Daroma prielaida, kad su kiekvienu koregavimu sistema veikia vis efektyviau, o klaidų vis mažiau.
Tiesą sakant, ši frazė atmeta vidinį žmogaus pasaulį, jo nesąmonę. Juk iš tikrųjų mes nejudame nuo blogiausio prie geriausio. Mes judame – ieškodami naujų prasmių – nuo konflikto prie konflikto, kuris yra neišvengiamas.
Tarkime, žmogus rodė agresiją, o ne užuojautą ir nerimavo dėl to, manydamas, kad padarė klaidą. Jis nesupranta, kad tą akimirką nebuvo pasiruošęs niekam kitam. Tokia buvo jo sąmonės būsena, toks jo galimybių lygis (nebent, žinoma, tai buvo sąmoningas žingsnis, kurio taip pat negalima vadinti klaida, greičiau piktnaudžiavimu, nusikaltimu).
Tiek išorinis, tiek vidinis pasaulis nuolat keičiasi, ir negalima manyti, kad prieš penkias minutes atliktas poelgis liks klaida.
Kas žino, kodėl žmogus užlipa ant to paties grėblio? Priežasčių galimos dešimtys, tarp jų ir noras pakenkti sau, ar sužadinti kito žmogaus gailestį, ar ką nors įrodyti — sau ar kam nors. Kas čia negerai? Taip, turime pabandyti suprasti, kas verčia mus tai daryti. Tačiau tikėtis to išvengti ateityje – keista.
Mūsų gyvenimas nėra „Groundhog Day“, kai padaręs klaidą gali ją ištaisyti, po kurio laiko atsidurdamas tame pačiame taške. Tiek išorinis, tiek vidinis pasaulis nuolat keičiasi, ir negalima manyti, kad prieš penkias minutes atliktas poelgis liks klaida.
Prasminga kalbėti ne apie klaidas, o apie patirtį, kurią kaupiame ir analizuojame, suvokiant, kad naujomis, pasikeitusiomis sąlygomis, tai gali būti ir nenaudinga. Kas tada suteikia mums šią patirtį?
Gebėjimas sukaupti vidines jėgas ir veikti išlaikant tiesioginį ryšį su kitais ir su savimi, savo norais ir jausmais. Būtent šis gyvas kontaktas leis kiekvieną kitą gyvenimo žingsnį ir akimirką – proporcingai sukauptai patirčiai – suvokti ir įvertinti iš naujo.