PSIchologija

Aš čia išviriau įdarytų kopūstų. Abu su sūnumi juos mėgstame su grietine. Kadangi jis yra mano augantis paauglys ir gali valgyti viską, kas patenka į jo regėjimo lauką, perspėjau, kad paliktų man porą kopūstų suktinukų vakarui ir nekantriai laukiau, kada galėsiu juos suvalgyti po darbo dienos – karštus kopūstų suktinukus su šaltu. šviežia grietinė.

Sūnus nenuvylė, paliko man porciją – bet tada sužinojau, kad jis tiesiog neatsargiai valgė grietinę. Buvau labai alkanas, mano pyktis išaugo iki kritinio lygio – ir nespėjau pastebėti, kaip jau pasirodžiau pikta įniršiu, kaltinusi susiraukusį berniuką savanaudiškumu, rijumu ir abejingumu kitų poreikiams. Ir tą akimirką jaučiausi siaubingai juokingai.

Reikalas tas, kad mano mėgstamiausia mintis apie nusivylimą, Aš savo klientams paaiškinu pyktį ir kaltę, kaip pavyzdį naudodamas grietinę. Kartą tokia metafora atėjo į galvą – ir kažkaip buvo nepatogu sugalvoti kitą. Ir visai nepastebėjau, kaip gyvenimas mane įviliojo į tuos pačius spąstus.

Frustracija yra išgyvenimų kompleksas, tai atsitinka, kai negauname to, ko norime. Veikiami socialiai paplitusių bendravimo modelių, į savo santykius įnešame stiprų kaltės jausmą, kuris kyla iš niekur. Taip yra todėl, kad nesame išmokyti patirti nusivylimo ir iš jo išeiti į pusiausvyros būseną.

Pyktis ir pasipiktinimas, kai kas nors vyksta ne taip, kaip norėjome, automatiškai nukreipia mus ieškoti skriaudiko.

Niekas mūsų nemokė, kad nusivylimas ir dėl to kylantis pyktis (ir gėda) yra natūralaus gyvenimo proceso dalis, ne kažkieno kaltė ar klaida. Įsivaizduokite, kad pavargęs žmogus po darbo ateina su svajone suvalgyti pomidorų salotų su grietine. O prie jos namų esančioje parduotuvėje, kaip pasisektų, nėra. Nusivylęs pirkėjas yra susierzinęs. Neturiu jėgų eiti toli į kitą parduotuvę. Jis nemėgsta majonezo. Gyvenimas žlugo.

Jis lipa laiptais ir su kiekvienu žingsniu vingiuoja aukštyn. Juk jei jis pyksta, tai turi būti kažkieno kaltė! Nuo slenksčio jis ima šaukti ant namiškių – kad niekas šiuose namuose nepasirūpina grietinės nupirkimu, kad jis dirba kaip vergas virtuvėse ir net negali ramiai valgyti. Žmona įsižeidžia, loja ant pasirodžiusio sūnaus, jį gąsdina skandalas. Neegzistuojančios kaltės kamuolys buvo kelis kartus mėtomas ir atiteko labiausiai teisių neturinčiam — dažniausiai vaikui. Šią akimirką jis gali pasvajoti, kaip užaugs ir bus stipriausias bei garsiausias, tada supyks, o likusieji jam paklus.

Į šį kreminį įniršįTaip lengvai paslydau nes neleidau sau susidoroti su nusivylimu suaugusiu būdu. Pyktis ir pasipiktinimas, kai kas nors vyksta ne taip, kaip norėjome, automatiškai nukreipia mus ieškoti skriaudiko. Negaukime to, ko norime, o pasitenkinkime bent jau būdami teisūs. Jei aš teisus, man lengviau – nes jei šalia nėra ko kaltinti, tai staiga aš kalta? Pyktis šioje situacijoje yra būdas nukreipti kaltę nuo savęs. Tačiau nuo pat pradžių kaltės nebuvo. Tiesiog grietinė nebuvo pristatyta arba išparduota... O jei išmoksime susidoroti su susierzinimu kitaip: randame jėgų nueiti į kitą parduotuvę, maloniai pasiteiraukite apie tai ko nors iš savo šeimos arba, galų gale, pasiduokite, pamatysime, kad pykčiui, gėdai ir kaltei šioje istorijoje nėra jokios priežasties.

Palikti atsakymą