Už miesto ribų galime ne tik kvėpuoti grynu oru ir mėgautis vaizdais, bet ir pažvelgti į savo vidų. Psichoterapeutas Vladimiras Daševskis pasakoja apie savo atradimus ir kaip gamta už lango padeda terapiniame procese.
Praėjusią vasarą su žmona nusprendėme išsinuomoti vasarnamį, kad pabėgtume iš sostinės, kur praleidome saviizoliaciją. Studijuodami kaimo namelių nuomos skelbimus, įsimylėjome vieną nuotrauką: šviesi svetainė, stiklinės durys į verandą, už dvidešimties metrų — ežeras.
Negaliu sakyti, kad patekę į šią vietą iškart pametėme galvą. Kaimas neįprastas: meduolių nameliai, kaip ir Europoje, nėra aukštų tvorų, tarp sklypų tik žema tvora, vietoj medžių, jaunos pavėsinės ir net vejos. Bet ten buvo žemė ir vanduo. O aš esu iš Saratovo ir užaugau prie Volgos, todėl seniai norėjau gyventi prie vandens.
Mūsų ežeras seklus, galima bristi, o jame durpių suspensija — maudytis negalima, galima tik žiūrėti ir fantazuoti. Vasarą ritualas susiklostė savaime: saulė vakarais leidosi už ežero, sėdėjome verandoje, gėrėme arbatą ir grožėjomės saulėlydžiais. Ir tada atėjo žiema, užšalo ežeras, juo pradėjo čiuožti, slidinėti, važinėti sniego motociklais.
Tai nuostabi būsena, kuri mieste neįmanoma, ramybė ir pusiausvyra atsiranda vien iš to, kad žiūriu pro langą. Labai keista: nesvarbu, ar ten saulė, lietus ar sniegas, atsiranda jausmas, kad esu įrašytas į įvykių eigą, tarsi mano gyvenimas būtų bendro plano dalis. Ir mano ritmai, nori to ar ne, sinchronizuojasi su paros ir metų laiku. Lengviau nei laikrodžio rodyklės.
Įkūriau savo biurą ir dirbu internetu su kai kuriais klientais. Pusę vasaros žiūrėjau į kalvą, o dabar pasukau stalą ir matau ežerą. Gamta tampa mano atramos tašku. Kai klientas turi psichologinį disbalansą ir mano būklei gresia pavojus, užtenka žvilgtelėti pro langą, kad atgaučiau ramybę. Išorinis pasaulis veikia kaip balansavimo priemonė, padedanti lynu vaikščiojančiam išlaikyti pusiausvyrą. Ir, matyt, tai pasireiškia intonacija, gebėjimu neskubėti, stabtelėti.
Negaliu sakyti, kad naudoju sąmoningai, viskas vyksta savaime. Terapijoje būna momentų, kai visiškai neaišku, ką daryti. Ypač kai klientas turi daug stiprių emocijų.
Ir staiga pajuntu, kad man nieko nereikia daryti, reikia tik būti, tada klientui irgi tampu tam tikra prasme gamtos dalimi. Kaip sniegas, vanduo, vėjas, kaip kažkas, kas tiesiog egzistuoja. Kuo pasikliauti. Man atrodo, kad tai yra didžiausia, ką terapeutas gali duoti, ne žodžiais, o savo buvimo šiame kontakte kokybę.
Ar čia liksime, dar nežinau: dukrytei reikia eiti į darželį, o šeimininkė turi savų planų dėl sklypo. Bet esu tikras, kad kada nors turėsime savo namus. O ežeras šalia.