Ginti savo teises ir reikalauti pagarbos sau – elgesys, bylojantis apie tvirtą charakterį. Tačiau kai kurie nueina per toli, reikalaudami specialaus gydymo. Tai duoda vaisių, bet neilgam – ilgainiui tokie žmonės gali likti nelaimingi.
Kažkaip internete pasirodė vaizdo įrašas apie incidentą oro uoste: keleivis tiesiai šviesiai reikalauja, kad oro linijų darbuotojai įleistų jį į lėktuvą su buteliu vandens. Tai yra taisyklės, draudžiančios su savimi nešiotis skysčius. Keleivis nesitraukia: „Bet ten yra šventintas vanduo. Ar jūs siūlote man išmesti šventintą vandenį? Ginčas atsiduria aklavietėje.
Keleivis žinojo, kad jo prašymas prieštarauja taisyklėms. Tačiau jis buvo įsitikinęs, kad būtent jam darbuotojai turėtų padaryti išimtį.
Kartkartėmis mes visi susiduriame su žmonėmis, kuriems reikalingas specialus gydymas. Jie tiki, kad jų laikas yra vertingesnis už kitų, visų pirma turi būti išspręstos jų problemos, tiesa visada yra jų pusėje. Nors toks elgesys dažnai padeda jiems pasiekti savo norą, galiausiai jis gali sukelti nusivylimą.
Visagalybės ilgesys
„Jūs visa tai žinote, matėte, kad esu švelniai auklėta, niekada nepakentėjau nei šalčio, nei alkio, nežinojau, kad reikia, neužsidirbau sau duonos ir apskritai nedirbau nešvarių darbų. Taigi, kaip įgavote drąsos palyginti mane su kitais? Ar aš turiu tokią sveikatą kaip šie „kiti“? Kaip man visa tai padaryti ir ištverti? — Gončarovskio Oblomovo ištariama tirada yra geras pavyzdys, kaip ginčijasi savo išskirtinumu įsitikinę žmonės.
Kai nerealūs lūkesčiai nepatenkinami, jaučiame gilų apmaudą – artimiesiems, visuomenei ir net pačiai visatai.
„Tokie žmonės dažnai auga simbioziniuose santykiuose su mama, apsupti rūpesčio, pripratę prie to, kad jų norai ir reikalavimai visada pildomi“, – aiškina psichoterapeutas Jeanas-Pierre'as Friedmanas.
„Kūdikystėje kitus žmones jaučiame savo dalimi“, – sako vaikų psichologė Tatjana Bednik. — Pamažu susipažįstame su išoriniu pasauliu ir suprantame, kad neturime jam galios. Jei buvome per daug saugomi, to paties tikimės ir iš kitų.
Susidūrimas su realybe
„Ji, žinai, vaikšto lėtai. Ir svarbiausia, jis valgo kiekvieną dieną. Teiginiai tų, kad vienas iš Dovlatovo „Underwood Solo“ veikėjų prieš savo žmoną yra būdingas žmonėms, jaučiantiems savo pasirinkimą. Santykiai jiems neteikia džiaugsmo: kaip yra, partneris iš pirmo žvilgsnio neatspėja jų norų! Nenori dėl jų paaukoti savo ambicijų!
Kai nerealūs lūkesčiai nepatenkinami, jie jaučia gilų pasipiktinimą – artimiesiems, visai visuomenei ir net pačiai visatai. Psichologai pastebi, kad religingi žmonės, turintys ypač įsišakniję savo išskirtinumo jausmą, gali net supykti ant Dievo, kuriuo karštai tiki, jei jis, jų nuomone, neduos jiems to, ko jie nusipelnė.1.
Apsauga, kuri neleidžia tau užaugti
Nusivylimas gali kelti grėsmę ego, sukeldamas siaubingą nuojautą ir dažniau nesąmoningą nerimą: „O kas, jei aš nesu toks ypatingas“.
Psichika sutvarkyta taip, kad individo apsaugai būtų metamos galingiausios psichologinės gynybos priemonės. Tuo pačiu žmogus vis labiau tolsta nuo realybės: pavyzdžiui, savo problemų priežastį randa ne savyje, o kituose (taip veikia projekcija). Taigi atleistas darbuotojas gali teigti, kad viršininkas jį „išgyveno“ iš pavydo jo talento.
Kituose lengva įžvelgti perdėto pasipūtimo požymių. Sunkiau juos rasti savyje. Dauguma tiki gyvenimo teisingumu, bet ne apskritai, o konkrečiai dėl savęs. Rasime gerą darbą, mūsų gabumai bus įvertinti, mums bus suteikta nuolaida, tai mes ištrauksime laimingą bilietą loterijoje. Tačiau niekas negali garantuoti šių norų išsipildymo.
Kai tikime, kad pasaulis mums nieko neskolingas, mes ne atsistumiame, o priimame savo patirtį ir taip ugdome savyje atsparumą.
1 J. Grubbs ir kt. „Trait Entitlement: A kognityvinės asmenybės pažeidžiamumo dėl psichologinio streso šaltinis“, Psichologinis biuletenis, 8 m. rugpjūčio 2016 d.