Turinys
Kas yra epilepsija?
Epilepsija yra dažna neuropsichiatrinė liga, turinti lėtinį latentinį eigos pobūdį. Nepaisant to, šiai ligai būdingi staigūs epilepsijos priepuoliai. Juos sukelia daugybė spontaniško sužadinimo židinių (nervų iškrovų) tam tikrose smegenų srityse.
Kliniškai tokie priepuoliai pasižymi laikinu sensorinių, motorinių, psichinių ir autonominių funkcijų sutrikimu.
Šios ligos aptikimo dažnis yra vidutiniškai 8-11% (klasikinis išplėstinis priepuolis) tarp visų bet kurios šalies gyventojų, nepriklausomai nuo klimato vietos ir ekonomikos išsivystymo. Tiesą sakant, kas 12-as žmogus kartais patiria vienokių ar kitokių epilepsijos požymių.
Didžioji dauguma žmonių mano, kad epilepsija yra nepagydoma ir yra tam tikra „dieviška bausmė“. Tačiau šiuolaikinė medicina visiškai paneigia tokią nuomonę. Vaistai nuo epilepsijos padeda nuslopinti ligą 63 % pacientų, o 18 % – žymiai sumažinti jos klinikines apraiškas.
Pagrindinis gydymas yra ilgalaikė, reguliari ir nuolatinė vaistų terapija su sveiku gyvenimo būdu.
Epilepsijos priežastys yra skirtingos, PSO jas suskirstė į šias grupes:
Idiopatinė – tai atvejai, kai liga yra paveldima, dažnai per keliasdešimt kartų. Organiškai smegenys nepažeidžiamos, tačiau vyksta specifinė neuronų reakcija. Ši forma yra nenuosekli, o traukuliai atsiranda be aiškios priežasties;
Simptominis – patologinių impulsų židinių atsiradimo priežastis visada yra. Tai gali būti traumos, intoksikacijos, navikų ar cistų, apsigimimų ir tt pasekmės. Tai pati „nenuspėjama“ epilepsijos forma, nes priepuolį gali sukelti menkiausias dirgiklis, pavyzdžiui, išgąstis, nuovargis ar karštis;
Kriptogeninis – neįmanoma tiksliai nustatyti tikrosios nebūdingų (nesavalaikių) impulsų židinių atsiradimo priežasties.
Kada atsiranda epilepsija?
Priepuoliai daugeliu atvejų stebimi naujagimiams, kurių kūno temperatūra yra aukšta. Bet tai nereiškia, kad ateityje žmogus sirgs epilepsija. Ši liga gali išsivystyti bet kuriame ir bet kuriame amžiuje. Tačiau tai dažniau pasitaiko tarp vaikų ir paauglių.
75% epilepsija sergančių žmonių yra jaunesni nei 20 metų žmonės. Kalbant apie vyresnius nei dvidešimties metų žmones, dažniausiai kaltos įvairios traumos ar insultai. Rizikos grupė – vyresni nei šešiasdešimties metų asmenys.
Epilepsijos simptomai
Epilepsijos priepuolių simptomai kiekvienam pacientui gali skirtis. Visų pirma, simptomai priklauso nuo tų smegenų sričių, kuriose atsiranda ir plinta patologinės išskyros. Tokiu atveju požymiai bus tiesiogiai susiję su paveiktų smegenų dalių funkcijomis. Galimi judesių sutrikimai, kalbos sutrikimai, padidėti ar sumažėti raumenų tonusas, sutrikti psichinių procesų funkcija tiek atskirai, tiek įvairiais deriniais.
Simptomų sunkumas ir rinkinys taip pat priklausys nuo konkretaus epilepsijos tipo.
Jacksono priepuoliai
Taigi Jacksono priepuolių metu patologinis sudirginimas apima tam tikrą smegenų sritį, neplinta į kaimynines, todėl apraiškos yra susijusios su griežtai apibrėžtomis raumenų grupėmis. Dažniausiai psichomotoriniai sutrikimai būna trumpalaikiai, žmogus yra sąmoningas, tačiau jam būdingas sumišimas, ryšio su aplinkiniais praradimas. Pacientas nesuvokia disfunkcijos ir atmeta bandymus padėti. Po kelių minučių būklė yra visiškai normali.
Konvulsiniai trūkčiojimai ar tirpimas prasideda plaštakos, pėdos ar blauzdos srityje, tačiau jie gali išplisti į visą kūno pusę arba peraugti į didelį traukulių priepuolį. Pastaruoju atveju jie kalba apie antrinį generalizuotą priepuolį.
Grand mal priepuolis susideda iš nuoseklių fazių:
Pirmtakai – likus kelioms valandoms iki priepuolio pradžios pacientą apima nerimą kelianti būsena, kuriai būdingas padidėjęs nervinis susijaudinimas. Patologinės veiklos židinys smegenyse palaipsniui auga, apimantis visus naujus skyrius;
tonizuojantys traukuliai – staigiai įsitempia visi raumenys, galva atsilenkia, pacientas krenta atsitrenkdamas į grindis, kūnas išlenktas ir laikomas tokioje padėtyje. Veidas pamėlynuoja dėl kvėpavimo sustojimo. Fazė trumpa, apie 30 sekundžių, retai – iki minutės;
Kloniniai traukuliai – visi kūno raumenys sparčiai ritmiškai susitraukia. Padidėjęs seilėtekis, kuris atrodo kaip putos iš burnos. Trukmė – iki 5 minučių, po kurios pamažu atsistato kvėpavimas, išnyksta veido cianozė;
Stuporas – patologinio elektrinio aktyvumo židinyje prasideda stiprus slopinimas, atsipalaiduoja visi ligonio raumenys, galimas nevalingas šlapimo ir išmatų išsiskyrimas. Pacientas praranda sąmonę, nėra refleksų. Fazė trunka iki 30 minučių;
Svajonė.
Pabudus ligonį dar 2-3 dienas gali kamuoti galvos skausmai, silpnumas, motorikos sutrikimai.
Maži išpuoliai
Mažos atakos vyksta ne taip ryškiai. Gali atsirasti eilė veido raumenų trūkčiojimų, staigus raumenų tonuso kritimas (dėl to žmogus krenta) arba, priešingai, visų raumenų įtampa, kai pacientas sustingsta tam tikroje padėtyje. Sąmonė išsaugoma. Galbūt laikinas „nebuvimas“ – nebuvimas. Pacientas kelias sekundes sustingsta, gali pavartyti akis. Po išpuolio jis neatsimena, kas įvyko. Nedideli priepuoliai dažnai prasideda ikimokykliniame amžiuje.
Epilepsijos būklė
Status epilepticus yra priepuolių, kurie seka vienas kitą, serija. Intervalais tarp jų pacientas neatgauna sąmonės, sumažėjęs raumenų tonusas ir refleksų stoka. Jo vyzdžiai gali būti išsiplėtę, susiaurėję arba įvairaus dydžio, pulsas greitas arba sunkiai juntamas. Dėl šios būklės reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją, nes jai būdinga didėjanti smegenų hipoksija ir jų edema. Savalaikio medicininės pagalbos trūkumas sukelia negrįžtamus padarinius ir mirtį.
Visi epilepsijos priepuoliai prasideda staiga ir baigiasi savaime.
Epilepsijos priežastys
Nėra vienos bendros epilepsijos priežasties, kuri galėtų paaiškinti jos atsiradimą. Epilepsija tiesiogine prasme nėra paveldima liga, tačiau vis tiek tam tikrose šeimose, kuriose šia liga sirgo vienas iš giminaičių, tikimybė susirgti yra didesnė. Apie 40% sergančiųjų epilepsija turi artimų giminaičių, sergančių šia liga.
Yra keletas epilepsijos priepuolių tipų. Jų sunkumas yra skirtingas. Priepuolis, dėl kurio kalta tik viena smegenų dalis, vadinamas daliniu arba židininiu priepuoliu. Jei pažeidžiamos visos smegenys, toks priepuolis vadinamas generalizuotu. Būna mišrių priepuolių: jie prasideda nuo vienos smegenų dalies, vėliau apima visą organą.
Deja, septyniasdešimčia procentų atvejų ligos priežastis lieka neaiški.
Dažnai nustatomos šios ligos priežastys: trauminis galvos smegenų pažeidimas, insultas, smegenų augliai, deguonies ir kraujo tiekimo trūkumas gimimo metu, smegenų struktūriniai sutrikimai (apsigimimai), meningitas, virusinės ir parazitinės ligos, smegenų abscesas.
Ar epilepsija yra paveldima?
Be jokios abejonės, smegenų auglių buvimas protėviams lemia didelę viso ligos komplekso perdavimo palikuonims tikimybę - tai yra su idiopatiniu variantu. Be to, jei yra genetinis CNS ląstelių polinkis į hiperreaktyvumą, epilepsija turi didžiausią galimybę pasireikšti palikuonims.
Tuo pačiu metu yra dvigubas variantas - simptominis. Čia lemiamas veiksnys yra smegenų neuronų organinės struktūros genetinio perdavimo intensyvumas (sužadinimo savybė) ir atsparumas fiziniam poveikiui. Pavyzdžiui, jei normalios genetikos žmogus gali „atlaikyti“ kokį nors smūgį į galvą, tai kitas, turintis polinkį, į tai reaguos generalizuotu epilepsijos priepuoliu.
Kalbant apie kriptogeninę formą, ji mažai ištirta, o jos vystymosi priežastys nėra gerai suprantamos.
Ar galiu gerti sergant epilepsija?
Vienareikšmiškas atsakymas yra ne! Sergant epilepsija, bet kokiu atveju negalima gerti alkoholinių gėrimų, kitaip su 77% garantija galite išprovokuoti generalizuotą traukulių priepuolį, kuris gali būti paskutinis jūsų gyvenime!
Epilepsija yra labai rimta neurologinė liga! Laikydamiesi visų rekomendacijų ir „teisingo“ gyvenimo būdo, žmonės gali gyventi ramiai. Tačiau pažeidžiant gydymo režimą ar nepaisant draudimų (alkoholio, narkotikų), gali būti išprovokuota būklė, kuri kelia tiesioginę grėsmę sveikatai!
Kokie tyrimai reikalingi?
Siekdamas diagnozuoti ligą, gydytojas tiria paties ligonio, taip pat jo artimųjų anamnezę. Labai sunku nustatyti tikslią diagnozę. Gydytojas prieš tai atlieka daug darbo: patikrina simptomus, priepuolių dažnumą, priepuolis detaliai aprašomas – tai padeda nustatyti jo raidą, nes priepuolis ištiktas nieko neprisimena. Ateityje atlikite elektroencefalografiją. Procedūra nesukelia skausmo – tai Jūsų smegenų veiklos fiksavimas. Taip pat gali būti naudojami tokie metodai kaip kompiuterinė tomografija, pozitronų emisija ir magnetinio rezonanso tomografija.
Kokia prognozė?
Jei epilepsija tinkamai gydoma, aštuoniasdešimt procentų šia liga sergantys žmonės gyvena be jokių priepuolių ir be veiklos apribojimų.
Daugelis žmonių turi vartoti vaistus nuo epilepsijos visą gyvenimą, kad išvengtų traukulių. Retais atvejais gydytojas gali nutraukti vaistų vartojimą, jei žmogus kelerius metus nepatiria traukulių. Epilepsija pavojinga, nes tokios sąlygos kaip uždusimas (gali atsirasti, jei žmogus griūva veidu ant pagalvės ir pan.) arba griuvimas sukelia sužalojimą arba mirtį. Be to, trumpą laiką iš eilės gali pasireikšti epilepsijos priepuoliai, dėl kurių gali sustoti kvėpavimas.
Kalbant apie generalizuotus toninius-kloninius priepuolius, jie gali būti mirtini. Šiuos priepuolius patyrusiems žmonėms reikia nuolatinės priežiūros, bent jau iš artimųjų.
Kokios pasekmės?
Epilepsija sergantys pacientai dažnai pastebi, kad jų priepuoliai gąsdina kitus žmones. Vaikai gali nukentėti dėl to, kad jų vengia klasės draugai. Taip pat maži vaikai, sergantys tokia liga, negalės dalyvauti sporto žaidimuose ir varžybose. Nepaisant teisingo antiepilepsinio gydymo parinkimo, gali atsirasti hiperaktyvaus elgesio ir mokymosi sunkumų.
Žmogų gali tekti apriboti kai kuriose veiklose – pavyzdžiui, vairuojant automobilį. Sunkiai epilepsija sergantys žmonės turėtų stebėti savo psichinę būseną, kuri neatsiejama nuo ligos.
Kaip gydyti epilepsiją?
Nepaisant ligos rimtumo ir pavojingumo, laiku diagnozavus ir tinkamai gydant, puse atvejų epilepsija išgydoma. Stabilią remisiją galima pasiekti maždaug 80% pacientų. Jei diagnozė nustatoma pirmą kartą ir nedelsiant atliekamas vaistų terapijos kursas, tada dviem trečdaliams epilepsija sergančių pacientų priepuoliai per gyvenimą arba visai nepasikartoja, arba išnyksta bent kelerius metus.
Epilepsijos gydymas, priklausomai nuo ligos tipo, formos, simptomų ir paciento amžiaus, atliekamas chirurginiu arba konservatyviu metodu. Dažniau jie kreipiasi į pastarąjį, nes antiepilepsinių vaistų vartojimas suteikia stabilų teigiamą poveikį beveik 90% pacientų.
Epilepsijos gydymas vaistais apima kelis pagrindinius etapus:
Diferencialinė diagnostika – leidžia nustatyti ligos formą ir priepuolių tipą, kad būtų galima pasirinkti tinkamą vaistą;
Priežasčių nustatymas – sergant simptomine (dažniausia) epilepsijos forma, būtina nuodugniai ištirti smegenis, ar nėra struktūrinių defektų: aneurizmų, gerybinių ar piktybinių navikų;
Traukulių prevencija – pageidautina visiškai atmesti rizikos veiksnius: pervargimą, miego trūkumą, stresą, hipotermiją, alkoholio vartojimą;
Epilepsinės būklės ar pavienių priepuolių palengvinimas – atliekama teikiant būtinąją pagalbą ir paskiriant vieną prieštraukulinį vaistą ar vaistų rinkinį.
Labai svarbu apie diagnozę ir teisingą elgesį priepuolio metu informuoti artimiausią aplinką, kad žmonės žinotų, kaip apsaugoti sergantįjį epilepsija nuo sužalojimų griuvimo ir traukulių metu, neleisti nugrimzti ir įkąsti liežuvį bei sustoti kvėpuoti.
Medicininis epilepsijos gydymas
Reguliarus paskirtų vaistų vartojimas leidžia užtikrintai pasikliauti ramiu gyvenimu be traukulių. Situacija, kai pacientas vaistus pradeda gerti tik atsiradus epilepsinei aurai, yra nepriimtina. Jei tabletes būtų išgertos laiku, artėjančio išpuolio pranašai greičiausiai nebūtų iškilę.
Konservatyvaus epilepsijos gydymo metu pacientas turi laikytis šių taisyklių:
Griežtai laikykitės vaistų vartojimo grafiko ir nekeiskite dozės;
Jokiu būdu neskirti kitų vaistų savarankiškai, patarus draugams ar vaistinės vaistininkui;
Jei reikia pakeisti paskirto vaisto analogą dėl jo trūkumo vaistinių tinkle arba per didelės kainos, praneškite gydančiam gydytojui ir gaukite patarimą, kaip pasirinkti tinkamą pakaitalą;
Nenutraukite gydymo pasiekus stabilią teigiamą dinamiką be neurologo leidimo;
Laiku informuoti gydytoją apie visus neįprastus simptomus, teigiamus ar neigiamus būklės, nuotaikos ir bendros savijautos pokyčius.
Daugiau nei pusė pacientų po pirminės diagnozės nustatymo ir vieno vaisto nuo epilepsijos paskyrimo daugelį metų gyvena be priepuolių, nuolat laikosi pasirinktos monoterapijos. Pagrindinis neuropatologo uždavinys – parinkti optimalią dozę. Epilepsijos gydymą vaistais pradėkite mažomis dozėmis, atidžiai stebint paciento būklę. Jei traukulių negalima nedelsiant sustabdyti, dozė palaipsniui didinama, kol atsiranda stabili remisija.
Pacientams, sergantiems daliniais epilepsijos priepuoliais, skiriamos šios vaistų grupės:
karboksamidas – Karbamazepinas (40 rublių už 50 tablečių pakuotę), Finlepsin (260 rublių už 50 tablečių pakuotę), Actinerval, Timonil, Zeptol, Karbasan, Targetol (300-400 rublių už 50 tablečių pakuotę);
Valproatai – „Depakin Chrono“ (580 rublių už 30 tablečių pakuotę), „Enkorat Chrono“ (130 rublių už 30 tablečių pakuotę), „Konvuleks“ (lašeliais – 180 rublių, sirupe – 130 rublių), „Convulex Retard“ (300–600 rublių už pakuotę). 30 -60 tablečių), Valparin Retard (380-600-900 rublių pakuotėje 30-50-100 tablečių);
Fenitoinai - Difeninas (40-50 rublių už 20 tablečių pakuotę);
Fenobarbitalis – vidaus gamyba – 10-20 rublių už 20 tablečių pakuotę, užsienio analogas Luminal – 5000-6500 rublių.
Pirmos eilės vaistai gydant epilepsiją yra valproatai ir karboksamidai, jie suteikia gerą gydomąjį poveikį ir sukelia minimalų šalutinį poveikį. Pacientui skiriama 600-1200 mg karbamazepino arba 1000-2500 mg Depakine per parą, priklausomai nuo ligos sunkumo. Dozė padalinta į 2-3 dozes per dieną.
Fenobarbitalio ir fenitoino vaistai šiandien laikomi pasenusiais, sukelia daug pavojingų šalutinių poveikių, slopina nervų sistemą ir gali sukelti priklausomybę, todėl šiuolaikiniai neuropatologai jų atsisako.
Patogiausia vartoti pailgintos formos valproatus (Depakin Chrono, Encorat Chrono) ir karboksamidus (Finlepsin Retard, Targetol PC). Šiuos vaistus pakanka gerti 1-2 kartus per dieną.
Priklausomai nuo priepuolių tipo, epilepsija gydoma šiais vaistais:
Apibendrinti traukuliai – valproatų kompleksas su karbamazepinu;
Idiopatinė forma - valproatai;
Nebuvimas - etosuksimidas;
Miokloniniai traukuliai – neveikia tik valproatas, fenitoinas ir karbamazepinas.
Naujausios naujovės tarp vaistų nuo epilepsijos – vaistai Tiagabinas ir Lamotriginas – pasitvirtino praktikoje, todėl jei gydytojas rekomenduoja ir leidžia finansai, geriau rinktis juos.
Gydymo vaistais nutraukimas gali būti svarstomas po mažiausiai penkerių metų stabilios remisijos. Epilepsijos gydymas baigiamas laipsniškai mažinant vaisto dozę iki visiško nesėkmės per šešis mėnesius.
Epilepsinės būklės pašalinimas
Jei pacientas yra epilepsijos būklės (priepuolis trunka daug valandų ar net dienų), jam į veną suleidžiamas bet kuris iš sibazono grupės vaistų (Diazepamas, Seduxenas) po 10 mg 20 ml gliukozės. sprendimas. Po 10-15 minučių galite pakartoti injekciją, jei epilepsijos būklė išlieka.
Kartais Sibazonas ir jo analogai yra neveiksmingi, o tada jie naudojasi fenitoinu, gaksenaliu arba natrio tiopentaliu. Į veną suleidžiamas 1-5% tirpalas, kuriame yra 1 g vaisto, kas 5-10 ml darant trijų minučių pauzes, kad būtų išvengta mirtino hemodinamikos pablogėjimo ir (arba) kvėpavimo sustojimo.
Jei jokios injekcijos nepadeda išvesti paciento iš epilepsijos būklės, būtina naudoti inhaliacinį deguonies tirpalą su azotu (1:2), tačiau ši technika netaikoma esant dusuliam, kolapsui ar komai. .
Chirurginis epilepsijos gydymas
Esant simptominei epilepsijai, kurią sukelia aneurizma, abscesas ar smegenų auglys, gydytojai turi imtis operacijos, kad pašalintų priepuolių priežastį. Tai labai sudėtingos operacijos, kurios dažniausiai atliekamos taikant vietinę nejautrą, kad pacientas išliktų sąmoningas, o pagal jo būklę būtų galima kontroliuoti smegenų sričių, atsakingų už svarbiausias funkcijas: motorinę, kalbą, vientisumą. vizualiai.
Vadinamoji laikinoji epilepsijos forma taip pat tinka chirurginiam gydymui. Operacijos metu chirurgas arba atlieka pilną smegenų smilkininės skilties rezekciją, arba pašalina tik migdolą ir (arba) hipokampą. Tokių intervencijų sėkmės procentas yra labai didelis – iki 90%.
Retais atvejais, būtent vaikams, sergantiems įgimta hemiplegija (neišsivysčius vienam iš smegenų pusrutulių), atliekama pusrutulių pašalinimas, tai yra, visiškai pašalinamas sergantis pusrutulis, siekiant užkirsti kelią visuotinėms nervų sistemos patologijoms, įskaitant epilepsiją. Tokių kūdikių ateities prognozės yra geros, nes žmogaus smegenų potencialas yra didžiulis, o pilnaverčiam gyvenimui ir aiškiam mąstymui visiškai pakanka vieno pusrutulio.
Esant iš pradžių diagnozuotai idiopatinei epilepsijos formai, labai efektyvi yra callosotomijos operacija (pjaunama corpus callosum, užtikrinanti ryšį tarp dviejų smegenų pusrutulių). Ši intervencija apsaugo nuo epilepsijos priepuolių pasikartojimo maždaug 80% pacientų.
Pirmoji pagalba
Kaip padėti sergančiam žmogui, jį ištikus priepuoliui? Taigi, jei žmogus staiga nukrito ir pradėjo nesuprantamai trūkčioti rankomis ir kojomis, atsukdamas galvą atgal, pažiūrėkite ir įsitikinkite, kad vyzdžiai išsiplėtę. Tai epilepsijos priepuolis.
Visų pirma, atitraukite nuo žmogaus visus daiktus, kuriuos jis gali numesti ant savęs priepuolio metu. Tada apverskite jį ant šono ir po galva padėkite ką nors minkšto, kad nesusižeistumėte. Jei žmogus vemia, pasukite galvą į šoną, tokiu atveju tai padės išvengti vėmalų prasiskverbimo į kvėpavimo takus.
Epilepsijos priepuolio metu nemėginkite paciento gerti ir nemėginkite jo jėga laikyti. Tavo jėgų vis dar nepakanka. Paprašykite kitų iškviesti gydytoją.
Visų pirma, atitraukite nuo žmogaus visus daiktus, kuriuos jis gali numesti ant savęs priepuolio metu. Tada apverskite jį ant šono ir po galva padėkite ką nors minkšto, kad nesusižeistumėte. Jei žmogus vemia, pasukite galvą į šoną, tokiu atveju tai padės išvengti vėmalų patekimo į kvėpavimo takus.
Epilepsijos priepuolio metu nemėginkite paciento gerti ir nemėginkite jo jėga laikyti. Tavo jėgų vis dar nepakanka. Paprašykite kitų iškviesti gydytoją.