Tamsios sielos valandos

Kur dingsta savitvardos jausmas, kuris dažniausiai mus skatina dienos metu? Kodėl tai palieka mus naktyje?

Polina darbe nepakeičiama. Ji kasdien išsprendžia dešimtis mažų ir didelių problemų. Ji taip pat augina tris vaikus, o artimieji tikina, kad nešiojasi ir ne per greitą vyrą. Polina nesiskundžia, toks gyvenimas jai net patinka. Darbo susitikimai, mokymai, sutarčių „deginimas“, namų darbų tikrinimas, vasarnamio statyba, vakarėliai su vyro draugais – visas šis kasdienis kaleidoskopas jos galvoje susiformuoja tarsi savaime.

Tačiau kartais ji atsibunda ketvirtą ryto... beveik apimta panikos. Jis galvoje sutvarko viską, kas skubu, „dega“, nepadaryta. Kaip ji galėjo tiek daug prisiimti? Ji neturės laiko, nesusitvarkys – tiesiog fiziškai tai neįmanoma! Ji atsidūsta, bandydama užmigti, jai atrodo, kad visi nesuskaičiuojami jos reikalai krenta ant jos miegamojo prieblandoje, spaudžia krūtinę... Ir tada ateina įprastas rytas. Stovėjusi po dušu Polina nebesupranta, kas jai nutiko naktį. Jau ne pirmus metus ji gyvena ekstremaliu režimu! Ji vėl tampa savimi, „tikra“ – linksma, dalykiška.

Konsultacijos metu Philipas pasakoja apie tai, kad serga pažengusiu vėžiu. Tai brandus, subalansuotas žmogus, realistas, į gyvenimą žiūrintis filosofiškai. Jis žino, kad laikas bėga, todėl nusprendė kiekvieną jam paliktą akimirką išnaudoti taip, kaip nedažnai darydavo iki ligos. Filipas jaučia artimųjų meilę ir palaikymą: žmoną, vaikus, draugus – gerai gyveno ir nieko nesigaili. Jį kartais aplanko nemiga – dažniausiai nuo antros iki ketvirtos valandos nakties. Pusiau miegodamas jis jaučia sumišimą ir baimę. Jį užvaldo abejonės: „O jeigu gydytojai, kuriais taip pasitikiu, negalės man padėti, kai prasidės skausmas? Ir pabunda visiškai... O ryte viskas pasikeičia – kaip ir Polina, Filipas taip pat suglumęs: pas jį dirba patikimi specialistai, gydymas puikiai apgalvotas, gyvenimas klostosi taip, kaip jis susiorganizavo. Kodėl jis galėjo prarasti proto buvimą?

Mane visada žavėjo tos tamsios sielos valandos. Kur dingsta savitvardos jausmas, kuris dažniausiai mus skatina dienos metu? Kodėl tai palieka mus naktyje?

Smegenys, paliktos be darbo, ima nerimauti dėl ateities, puola į nerimą, kaip vištos motina, pametusi savo viščiukus.

Kognityvinių psichologų teigimu, vidutiniškai kiekvienas iš mūsų turi maždaug dvigubai daugiau teigiamų minčių („aš geras“, „galiu pasikliauti savo draugais“, „galiu tai padaryti“) nei neigiamų („aš esu nesėkmė“, „man niekas nepadeda“, „Aš nieko gero“). Normalus santykis yra du prieš vieną, ir jei nuo jo stipriai nukrypstama, žmogus rizikuoja papulti arba į maniakinėms būsenoms būdingą hipertrofuotą optimizmą, arba, atvirkščiai, į depresijai būdingą pesimizmą. Kodėl perėjimas prie neigiamų minčių taip dažnai įvyksta vidury nakties, net jei įprastu dienos gyvenimu nesergame depresija?

Tradicinė kinų medicina šią miego fazę vadina „plaučių valanda“. O plaučių sritis, remiantis kinų poetine žmogaus kūno idėja, yra atsakinga už mūsų moralinę jėgą ir emocinę pusiausvyrą.

Vakarų mokslas siūlo daugybę kitų mūsų naktinio nerimo atsiradimo mechanizmo paaiškinimų. Yra žinoma, kad smegenys, paliktos tuščiąja eiga, pradeda nerimauti dėl ateities. Jis tampa nerimastingas kaip vištos motina, pametusi savo jauniklius. Įrodyta, kad bet kokia veikla, kuri reikalauja mūsų dėmesio ir sutvarko mintis, pagerina mūsų savijautą. O per naktį smegenys, pirma, niekuo neužsiėmusios, antra, per daug pavargusios spręsti susikaupimo reikalaujančias užduotis.

Kita versija. Tyrėjai iš Harvardo universiteto tyrinėjo žmogaus širdies ritmo pokyčius per dieną. Paaiškėjo, kad naktį laikinai sutrinka pusiausvyra tarp simpatinės (atsakingos už fiziologinių procesų greitį) ir parasimpatinės (valdančios slopinimą) nervų sistemų. Atrodo, kad tai daro mus labiau pažeidžiamus, linkusius į įvairius organizmo sutrikimus – pavyzdžiui, astmos priepuolius ar širdies priepuolius. Iš tiesų, šios dvi patologijos dažnai pasireiškia naktį. O kadangi mūsų širdies būklė yra susijusi su smegenų struktūrų, atsakingų už emocijas, darbu, toks laikinas netvarkingumas gali sukelti ir naktinį siaubą.

Negalime pabėgti nuo savo biologinių mechanizmų ritmų. O su vidine suirute vienaip ar kitaip tenka susidoroti kiekvienam tamsiuoju sielos valandu.

Tačiau jei žinosite, kad šis staigus nerimas tėra kūno užprogramuota pauzė, ją išgyventi bus lengviau. Gal užteks tik prisiminti, kad ryte patekės saulė, o nakties vėlės mums nebeatrodys tokios baisios.

Palikti atsakymą