burnos džiūvimas

Burnos džiūvimas – mums visiems pažįstamas jausmas. Esant nuolatiniam ar dažnam burnos džiūvimui, būtina suprasti jo priežastį ir, jei reikia, pradėti gydymą. Burnos džiūvimo pašalinimas dažniausiai pasiekiamas tik gydant ligos priežastį, o tai ir turėtų būti tikrasis tikslas. Bet kokiu atveju burnos džiūvimo jausmas yra dar viena priežastis atkreipti dėmesį į savo sveikatą.

Burnos džiūvimas atsiranda dėl nepakankamo burnos gleivinės drėkinimo, dažniausiai dėl nepakankamos seilių gamybos. Gana dažnai burnos džiūvimas pastebimas ryte arba naktį (ty po miego).

Išties dažnai išgėrę stiklinę vandens pastebime, kad burnos džiūvimo pojūtis jau praėjo. Tačiau kartais šis simptomas gali būti „pirmasis ženklas“, rodantis gyvybinių sistemų problemas. Tokiu atveju burnos džiūvimas yra priežastis kreiptis į gydytoją. Medicinoje burnos džiūvimas, kurį sukelia seilių gamybos nutraukimas arba sumažėjimas, vadinamas kserostomija.

Kodėl normalus seilėtekis yra toks svarbus

Normalus seilėtekis yra vienas iš pagrindinių burnos sveikatos komponentų. Taip yra dėl to, kad seilės atlieka nemažai itin svarbių funkcijų.

Visų pirma, seilės padeda apsaugoti burnos gleivinę nuo opų ir žaizdų, kurios kitu atveju atsirastų kramtant maistą. Seilės taip pat neutralizuoja rūgštis ir bakterijas, kurios patenka į burnos ertmę ir padeda ištirpinti skonio dirgiklius.

Be to, seilės dalyvauja maisto virškinimo procese ir yra vienas iš apsauginių faktorių, vaidinančių svarbų vaidmenį dantų remineralizacijos procese.

Kodėl kserostomija pavojinga?

Prastas seilėtekis, dėl kurio jaučiamas burnos džiūvimas, yra rimta problema. Tam gali būti daugybė priežasčių, taip pat sprendimų. Kserostomija, kaip rodo duomenys, dažniau diagnozuojama moterims nei stipriosios lyties atstovams.

Vieną kartą pasitaikantį burnos džiūvimo jausmą išties, greičiausiai, sukelia kai kurie subjektyvūs veiksniai: troškulys, nepatogios temperatūros sąlygos, mitybos klaidos. Tačiau jei burnos džiūvimas kartojasi reguliariai, su diskomfortu vis tiek neverta kovoti išskirtinai padidintu skysčių vartojimu. Nepakankamas seilėtekis šiuo atveju gali rodyti rimtas organizmo problemas, ypač jei tai lydi kiti simptomai.

Taigi, turėtų įspėti seilių „lipnumas“, keistas jausmas, kad ilgai laikant burną uždaryta, liežuvis tarsi prilimpa prie dangaus. Susirūpinimo priežastis taip pat yra burnos ertmės sausumas, lydimas deginimo ir niežėjimo, liežuvio šiurkštumas ir jo paraudimas. Į gydytoją reikėtų kreiptis, jei žmogus, be burnos gleivinės išsausėjimo, skundžiasi skonio suvokimo, rijimo ar kramtymo problemomis. Tokiu atveju nerekomenduojama atidėti medicininės konsultacijos.

Atminkite, kad burnos džiūvimas nėra toks nekenksmingas, kaip gali atrodyti. Pavyzdžiui, tai žymiai padidina gingivito ir stomatito atsiradimo riziką, gali sukelti burnos disbakteriozę.

Iki šiol ekspertai negali mums pasiūlyti išsamios klasifikacijos ir viso galimų burnos gleivinės sausumo priežasčių sąrašo. Nepaisant to, sąlyginai, medikai visas burnos gleivinės džiūvimo priežastis skirsto į patologines ir nepatologines.

Pirmoji priežasčių grupė rodo ligą, kurią reikia gydyti. Kalbant apie priežastis, kurios nėra charakterio patologija, jos visų pirma yra susijusios su žmogaus gyvenimo būdu.

Patologinės burnos džiūvimo priežastys

Burnos džiūvimo jausmas gali būti susijęs su rimtomis kūno patologijomis. Vieniems iš jų kserostomija yra vienas pagrindinių simptomų, kitiems – tik gretutinė apraiška. Tuo pačiu metu neįmanoma išvardyti absoliučiai visų be išimties ligų, kurios gali sukelti problemų dėl seilėtekio. Todėl šiame straipsnyje dėmesys bus skiriamas tik tiems, kuriems burnos džiūvimas yra viena iš pagrindinių savybių.

Seilių liaukų patologijos

Dažniausia seilių liaukų problema yra jų uždegimas. Tai gali būti parotitas (paausinės seilių liaukos uždegimas) arba sialadenitas (bet kurios kitos seilių liaukos uždegimas).

Sialoadenitas gali būti savarankiška liga arba išsivystyti kaip kitos patologijos komplikacija ar pasireiškimas. Uždegiminis procesas gali apimti vieną liauką, dvi simetriškai išsidėsčiusias liaukas arba galimi keli pažeidimai.

Sialoadenitas išsivysto dažniausiai dėl infekcijos, kuri gali patekti į liauką per kanalus, limfą ar kraują. Neinfekcinis sialoadenitas gali išsivystyti apsinuodijus sunkiųjų metalų druskomis.

Seilių liaukos uždegimas pasireiškia skausmu, sklindančiu į ausį iš pažeistos pusės, pasunkėjusiu rijimu, staigiu seilėtekio sumažėjimu ir dėl to burnos džiūvimu. Palpuojant galima aptikti vietinį patinimą seilių liaukos srityje.

Gydymą skiria gydytojas. Dažniausiai terapija apima antivirusinius ar antibakterinius vaistus, gali būti naudojamos novokaino blokados, masažas, fizioterapija.

Užkrečiamos ligos

Nedaug žmonių manė, kad burnos džiūvimas gali būti vienas iš gripo, tonzilito ar SARS pradžios požymių. Šias ligas lydi karščiavimas ir gausus prakaitavimas. Jei pacientas nepakankamai papildo skysčių kiekį organizme, jam gali pasireikšti burnos džiūvimas.

Endokrininės ligos

Nepakankamas seilėtekis taip pat gali rodyti endokrininės sistemos nepakankamumą. Taigi daugelis pacientų, kuriems buvo diagnozuotas diabetas, skundžiasi nuolatiniu burnos džiūvimu, kartu su stipriu troškuliu ir padažnėjusiu šlapinimusi.

Pirmiau minėtų simptomų priežastis yra didelis gliukozės kiekis kraujyje. Jo perteklius provokuoja dehidrataciją, pasireiškiančią, be kita ko, ir kserostomiją.

Norint palengvinti ligos apraiškas, būtina imtis kompleksinio gydymo. Cukraus kiekį reikia atidžiai sekti gliukometru, taip pat laikytis endokrinologo paskirtų vaistų vartojimo grafiko. Svarbų vaidmenį atlieka skysčių suvartojimas. Reikėtų gerti vaistažolių nuovirus ir užpilus, kurie padeda sumažinti gliukozės kiekį ir didina kūno tonusą.

Seilių liaukų pažeidimai

Kserostomija gali atsirasti dėl trauminių poliežuvinių, paausinių ar submandibulinių liaukų sutrikimų. Tokie sužalojimai gali išprovokuoti liaukos plyšimą, dėl kurio sumažėja seilėtekis.

Sjogreno sindromas

Sindromas arba Sjögreno liga – tai liga, kuri pasireiškia vadinamąja simptomų triada: sausumu ir „smėlio“ pojūčiu akyse, kserostomija ir kažkokia autoimunine liga.

Ši patologija gali pasireikšti įvairaus amžiaus žmonėms, tačiau daugiau nei 90% pacientų yra vidutinio ir vyresnio amžiaus grupių silpnosios lyties atstovai.

Iki šiol gydytojams nepavyko išsiaiškinti nei šios patologijos priežasčių, nei jos atsiradimo mechanizmų. Tyrėjai teigia, kad autoimuninis faktorius vaidina svarbų vaidmenį. Svarbus ir genetinis polinkis, nes Sjogreno sindromas dažnai diagnozuojamas artimiems giminaičiams. Kad ir kaip būtų, organizme įvyksta gedimas, dėl kurio į ašarų ir seilių liaukas įsiskverbia B ir T limfocitai.

Ankstyvosiose ligos stadijose periodiškai atsiranda burnos džiūvimas. Kai liga progresuoja, diskomfortas tampa beveik pastovus, jį apsunkina susijaudinimas ir užsitęsęs pokalbis. Burnos gleivinės džiūvimą sergant Sjogreno sindromu taip pat lydi deginančios ir skausmingos lūpos, užkimęs balsas ir sparčiai progresuojantis kariesas.

Burnos kampučiuose gali atsirasti įtrūkimų, padidėti požandikaulio ar paausinės seilių liaukos.

Kūno dehidratacija

Kadangi seilės yra vienas iš kūno skysčių, nepakankamą seilių gamybą gali sukelti per didelis kitų skysčių netekimas. Pavyzdžiui, burnos gleivinė gali išsausėti dėl ūmaus viduriavimo, vėmimo, vidinio ir išorinio kraujavimo, nudegimų, staigaus kūno temperatūros padidėjimo.

Virškinamojo trakto ligos

Burnos džiūvimas kartu su kartumu, pykinimu ir balta liežuvio danga gali rodyti virškinamojo trakto ligą. Tai gali būti tulžies diskinezijos, duodenito, pankreatito, gastrito ir cholecistito požymiai.

Ypač dažnai burnos gleivinė išsausėja po pirmųjų pankreatito pasireiškimų. Tai labai klastinga liga, kuri ilgą laiką gali išsivystyti beveik nepastebimai. Paūmėjus pankreatitui, išsivysto vidurių pūtimas, skausmo priepuoliai ir intoksikacija.

Hipotenzija

Burnos džiūvimas kartu su galvos svaigimu yra dažnas hipotenzijos požymis. Šiuo atveju priežastis yra kraujotakos pažeidimas, turintis įtakos visų organų ir liaukų būklei.

Sumažėjus slėgiui, burnos džiūvimas ir silpnumas dažniausiai vargina ryte ir vakare. Patarimus žmonėms, kenčiantiems nuo hipotenzijos, dažniausiai duoda terapeutai; vaistai padės normalizuoti kraujospūdžio lygį ir pašalinti burnos gleivinės sausumą.

klimakterinis

Burnos ir akių sausumas, širdies plakimas ir galvos svaigimas gali būti moterų menopauzės simptomai. Sumažėjusi lytinių hormonų gamyba paveikia bendrą būklę. Visų pirma, šiuo laikotarpiu visos gleivinės pradeda išdžiūti. Norėdami sustabdyti šio simptomo pasireiškimą, gydytojas skiria įvairius hormoninius ir nehormoninius vaistus, raminamuosius, vitaminus ir kitus vaistus.

Atkreipkite dėmesį, kad visos minėtos ligos yra rimtos, o burnos gleivinės džiūvimas yra tik vienas iš jų simptomų. Todėl savęs diagnozė esant nepakankamam seilėtekiui yra nepriimtina. Tikrąją kserostomijos priežastį nustatys tik specialistas, atlikęs daugybę diagnostinių procedūrų.

Nepatologinės burnos džiūvimo priežastys

Nepatologinio pobūdžio burnos džiūvimo priežastys dažniausiai yra susijusios su žmogaus gyvenimo būdu:

1. Kserostomija gali būti dehidratacijos požymis. Jo priežastis šiuo atveju yra gėrimo režimo pažeidimas. Dažniausiai burnos gleivinė išsausėja, jei žmogus suvartoja nepakankamą vandens kiekį esant aukštai aplinkos temperatūrai. Šiuo atveju problemą išspręsti labai paprasta – užtenka gerti daug vandens. Priešingu atveju galimos rimtos pasekmės.
2. Tabako rūkymas ir alkoholio vartojimas yra kita galima burnos džiūvimo priežastis. Daugelis žmonių yra susipažinę su diskomfortu burnos ertmėje, kuris pasireiškia ryte po šventės.
3. Kserostomija gali būti daugelio vaistų vartojimo pasekmė. Taigi burnos džiūvimas yra psichotropinių, diuretikų ir priešvėžinių vaistų šalutinis poveikis. Be to, seilėtekio problemos gali išprovokuoti spaudimą mažinančius vaistus ir antihistamininius vaistus. Paprastai toks poveikis neturėtų tapti priežastimi visiškai nutraukti vaisto vartojimą. Baigus gydymą, sausumo jausmas turėtų visiškai išnykti.
4. Kvėpuojant per burną dėl nosies kvėpavimo sutrikimų gali išsausėti burnos gleivinė. Tokiu atveju taip pat rekomenduojama gerti daugiau skysčių ir vartoti kraujagysles sutraukiančius lašus, kad kuo greičiau atsikratytų slogos.

Burnos džiūvimas nėštumo metu

Dažnai kserostomija išsivysto moterims nėštumo metu. Jie turi panašią būklę, kaip taisyklė, pasireiškia vėlesniuose etapuose ir turi keletą priežasčių vienu metu.

Trys pagrindinės nėščiųjų burnos gleivinės džiūvimo priežastys – padidėjęs prakaitavimas, padažnėjęs šlapinimasis ir padidėjęs fizinis aktyvumas. Tokiu atveju kserostomiją kompensuoja padidėjęs gėrimas.

Taip pat burnos džiūvimas gali atsirasti dėl kalio trūkumo arba magnio pertekliaus. Jei analizės patvirtina mikroelementų disbalansą, tinkama terapija ateis į pagalbą.

Kartais nėščios moterys skundžiasi burnos džiūvimu kartu su metalo skoniu. Panašūs simptomai būdingi gestaciniam diabetui. Ši liga taip pat žinoma kaip gestacinis diabetas. Gestacinio diabeto priežastis yra sumažėjęs ląstelių jautrumas savo insulinui, kurį išprovokuoja hormoniniai pokyčiai nėštumo metu. Tai rimta būklė, kuri turėtų būti būtina sąlyga atliekant tyrimus ir tyrimus, siekiant nustatyti tikslų gliukozės kiekį kraujyje.

Burnos džiūvimo priežasčių diagnostika

Norint nustatyti prielaidas burnos gleivinės džiūvimui, specialistas visų pirma turės atlikti išsamią paciento istorijos analizę, kad nustatytų galimas tokio simptomo priežastis. Po to gydytojas paskirs diagnostinius tyrimus ir tyrimus, kurie yra būtini tariamoms kserostomijos priežastims patvirtinti arba paneigti.

Pagrindinių priežasčių, lemiančių burnos gleivinės džiūvimą, diagnozė gali apimti tyrimų rinkinį, kurio tikslus sąrašas priklauso nuo galimos patologijos.

Pirmiausia, jei atsiranda nepakankamas seilėtekis, reikia išsiaiškinti, ar ligonis neserga ligomis, kurios sutrikdo seilių liaukų veiklą. Šiuo tikslu gali būti paskirta kompiuterinė tomografija, kuri padės nustatyti neoplazmas, magnetinio rezonanso tomografiją, taip pat seilių (fermentų, imunoglobulinų, mikro ir makroelementų) sudėties tyrimą.

Be to, atliekama seilių liaukų biopsija, sialometrija (seilių sekrecijos greičio tyrimas), citologinis tyrimas. Visi šie tyrimai padės nustatyti, ar tinkamai veikia seilėtekio sistema.

Taip pat pacientui skiriami bendri šlapimo ir kraujo tyrimai, kurie gali signalizuoti apie anemiją ir uždegiminius procesus. Įtarus diabetą, skiriamas gliukozės kiekio kraujyje tyrimas. Ultragarsas gali atskleisti cistas, navikus ar akmenis seilių liaukoje. Įtarus Sjögreno sindromą, atliekamas imunologinis kraujo tyrimas – tyrimas, padedantis nustatyti ligas, susijusias su organizmo atsparumo sumažėjimu, nustatyti infekcines ligas.

Be pirmiau minėtų dalykų, atsižvelgdamas į paciento būklę ir istoriją, gydytojas gali paskirti ir kitus tyrimus.

Burnos džiūvimas kartu su kitais simptomais

Dažnai lydintys simptomai padeda nustatyti patologijos pobūdį, dėl kurios sumažėja seilėtekis. Panagrinėkime labiausiai paplitusius iš jų.

Taigi, gleivinės džiūvimas kartu su tirpimu ir liežuvio deginimu gali būti šalutinis vaistų vartojimo poveikis arba Sjögreno sindromo pasireiškimas. Be to, panašių simptomų atsiranda ir esant stresui.

Ryte po miego atsirandantis gleivinės džiūvimas gali būti kvėpavimo takų patologijų požymis – žmogus miegodamas kvėpuoja per burną, nes užsikimšęs nosies kvėpavimas. Taip pat tikėtina, kad išsivystys diabetas.

Naktį burnos džiūvimas kartu su neramiu miegu gali rodyti nepakankamą drėgmę miegamajame, taip pat medžiagų apykaitos problemas. Taip pat turėtumėte peržiūrėti savo mitybą ir atsisakyti valgyti daug valgio prieš pat miegą.

Nepakankamas seilėtekis kartu su dažnu šlapinimu ir troškuliu yra priežastis tikrinti gliukozės kiekį kraujyje – taip apie save gali pranešti cukrinis diabetas.

Burnos gleivinės džiūvimas ir pykinimas gali būti intoksikacijos, stipriai sumažėjusio cukraus kiekio kraujyje požymiai. Panašūs simptomai būdingi ir smegenų sukrėtimui.

Jei pavalgius išsausėja burna, tai viskas dėl patologinių procesų seilių liaukose, kurie neleidžia pasigaminti maisto virškinimui reikalingo seilių kiekio. Kartumas burnoje kartu su sausumu gali rodyti dehidrataciją, piktnaudžiavimą alkoholiu ir tabaku bei kepenų ligas. Galiausiai, burnos džiūvimas kartu su galvos svaigimu gali būti priežastis pasitikrinti kraujospūdį.

Papildomi simptomai džiovinant burnos ertmę padeda sumažinti neteisingos diagnozės tikimybę, taip pat neleidžia praleisti besivystančių patologijų. Štai kodėl lankydamiesi pas gydytoją turėtumėte kuo išsamiau aprašyti jam visus nebūdingus pojūčius, kuriuos neseniai patyrėte. Tai padės nustatyti teisingą diagnozę ir pasirinkti tinkamą gydymo taktiką.

Kaip susidoroti su burnos džiūvimu

Kaip minėta pirmiau, kserostomija nėra savarankiška patologija, bet rodo tam tikrą ligą. Dažniausiai, gydytojui pasirinkus tinkamą pagrindinės ligos gydymą, burnos ertmė taip pat nustos išsausėti.

Tiesą sakant, kserostomija nėra gydoma kaip atskiras simptomas. Gydytojai gali rekomenduoti tik keletą metodų, kurie padės sušvelninti šio simptomo apraiškas.

Visų pirma, pabandykite gerti daugiau skysčių. Tuo pačiu metu turėtumėte rinktis nesaldžius gėrimus be dujų. Taip pat padidinkite drėgmę kambaryje ir pabandykite pakeisti savo mitybą. Kartais burnos gleivinė išsausėja dėl per daug sūraus ir kepto maisto racione.

Atsikratykite žalingų įpročių. Alkoholis ir rūkymas beveik visada išsausina burnos gleivinę.

Kramtomoji guma ir ledinukai – tai pagalbinės priemonės, kurios refleksiškai skatina seilių gamybą. Atkreipkite dėmesį, kad juose neturėtų būti cukraus – tokiu atveju burnos džiūvimas taps dar nepakeliamas.

Tuo atveju, jei išsausėja ne tik burnos gleivinė, bet ir lūpos, padės drėkinamieji balzamai.

Šaltiniai