Pirmas žingsnis sprendžiant problemą yra problemos pripažinimas. Būkime atviri, nors stebuklų mūsų gyvenime pasitaiko, jie gana reti (todėl jie ir yra stebuklai). Taigi, dažniausiai, norint kažko pasiekti, reikia tikrai pasistengti ir eiti savo tikslo link. Įskaitant, jei užduotis yra įveikti pernelyg didelį drovumą ir drovumą, kurie vargu ar gali prisidėti prie sėkmės ir vystymosi. Kuo žmogus, kupinas pasitikėjimo savo jėgomis ir sugebėjimais, skiriasi nuo nuolatos savimi abejojančio žmogaus? Pastarieji, priešingai, siekia apsitverti nuo bauginančių, net įdomių užduočių ir galimybių, sutinka mažiau, nei sugeba. Tačiau pasitikėjimo savimi stiprinimas ir ugdymas kartais gali būti nelengva užduotis. Vienas dalykas yra žinoti, kaip svarbu pasitikėti savo jėgomis, bet kitas dalykas yra tapti tuo žmogumi, ypač kai gėdijasi pranešti apie autobuso stotelę ar paskambinti į pristatymo tarnybą ir užsisakyti picą. Iškyla neišvengiamas klausimas: ką daryti ir kas kaltas? Atsakymas meluoja. Pasitikintys savimi žmonės neabejoja savo gebėjimu susidoroti su problema (užduotimi) nepaisant aplinkybių. Susidūrę su sunkumais, jie žino, kad gali pasukti situaciją jiems naudinga linkme. Užuot apsėsę problemos ar nuolat bijodami jos, jie mokosi iš patirties, „siurbia“ savo įgūdžius ir sukuria elgesio modelį, kuris lems sėkmę. Tai visiškai nereiškia, kad savimi pasitikinčiam žmogui svetimas nusivylimo ar kažko atmetimo skausmas, tačiau jis moka tai išgyventi oriai, neleisdamas situacijai neigiamai paveikti ateitį. Svarbu ugdyti gebėjimą greitai atsigauti po nesėkmių ir nepriklausyti nuo išorinių veiksnių, siekiant padidinti savigarbą. Žinoma, malonu sulaukti pagyrų iš savo viršininko ar prestižinio apdovanojimo savo srityje, tačiau pasikliaudami tik kitų pripažinimu, apribojate savo potencialą ir mastą, kuriuo galite daryti įtaką ateičiai. Giliai įsišaknijęs pasitikėjimas kyla iš dviejų dalykų: . Tokiam suvokimui reikia laiko. Siūlome apsvarstyti keletą praktinių trumpalaikių rekomendacijų. Pats faktas, kad atradote ir žinote savo prigimtinius talentus, polinkius ir aistras, stebuklingai padidina jūsų pasitikėjimą ir savigarbą. Pradėkite galvodami, kas jus žavi, koks tikslas užvaldo jūsų dvasią. Galbūt dalis jūsų šnabždėsis „Tu to nesugebi“, bus atkakli, ant lapelio surašys savo teigiamas savybes, kurios padės pasiekti tai, ko trokštate. Pavyzdžiui, suradote savo ambiciją – rašote filmų scenarijus. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo neįmanoma, bet susidėjus viską į lentynas, kaip supranti: iš tavęs reikalaujama tik aistros kinui, kūrybinio polėkio ir sugebėjimo rašyti istorijas – visa tai turi. Esame linkę nuvertinti savo sugebėjimus, nepaisant to, kad tai nepraktiška ir apskritai iš esmės neteisinga. Pagalvokite apie konkretų pasiekimą, pvz., pirmą darbo vietą arba sunkaus egzamino išlaikymą. Išanalizuokite, ką padarėte, kad tai įvyktų? Ar tai buvo jūsų užsispyrimas, koks nors ypatingas įgūdis ar požiūris? Jūsų gebėjimai ir savybės tikrai gali būti panaudoti siekiant toliau nurodytų tikslų. Daugelį žmonių žudantis įprotis yra nuolatinis savęs lyginimas su kitais. Jūs esate jūs, todėl nustokite lyginti save su kitais žmonėmis tiek, kad prarasite savigarbą. Pirmas žingsnis norint atsikratyti drovumo – visiškas savęs priėmimas tokio, koks esi, turintis teigiamų ir ne tokių savybių. Žingsnis po žingsnio perkelkite savo ribas ir ribas. Nustebsite žmogaus gebėjimu prisitaikyti prie įvairių naujų sąlygų! Eikite į viešas vietas, parodas, susitikimus, festivalius ir renginius, paverskite tai gyvenimo dalimi. Dėl to jūs pradėsite pastebėti, kaip jums tampa vis patogiau, o drovumas kažkur dingsta. Atminkite, kad buvimas savo komforto zonoje reiškia, kad nesikeičiate, todėl drovumas niekur nedings. Atstūmimas yra įprasta gyvenimo dalis. Vienaip ar kitaip, per gyvenimą sutinkame žmones, kurių interesai ir vertybės nesutampa su mūsų, arba darbdaviais, kurie nemato mūsų kaip savo komandos dalies. Ir tai vėlgi yra normalu. Išmokite nepriimti tokių situacijų kaip asmeninio įžeidimo, o tik kaip galimybę augti. Kūno kalba turi tiesioginį ryšį su tuo, kaip jaučiamės. Jei stovėsite susikūprinę, susitraukę nuo pečių ir nuleidę galvą, automatiškai jausitės nesaugūs ir tarsi gėdysite savęs. Tačiau pasistenkite ištiesinti nugarą, ištiesinti pečius, išdidžiai pakelkite nosį ir eikite užtikrintai, nes patys nepastebėsite, kad jaučiatės daug vertesnis ir drąsesnis žmogus. Tam taip pat reikia laiko, bet, būkite tikri, atėjo laikas.
2022-11-11