Gordonas Neufeldas: „Vaikai turi būti emociškai prisirišę prie savo tėvų“

Psichologija: ar jūsų požiūris į auklėjimą šiandien gali būti laikomas netradiciniu?

Gordonas Neufeldas, Kanados psichologas, knygos „Saugokitės savo vaikų“ autorius: Gal būt. Tačiau iš tikrųjų tai tik tradicinis požiūris. O problemos, su kuriomis šiandien susiduria ir mokytojai, ir tėvai, yra praėjusį šimtmetį vykusio tradicijų naikinimo pasekmė.

Kokias problemas turite omenyje?

Pavyzdžiui, tėvų ir vaikų bendravimo trūkumas. Užtenka pažvelgti į tėvų su vaikais gydymo pas psichoterapeutus statistiką. Arba sumažėję akademiniai rezultatai ir net pats vaikų gebėjimas mokytis mokykloje.

Esmė, matyt, ta, kad šiandieninė mokykla nesugeba užmegzti emocinių santykių su mokiniais. Be to, nenaudinga „apkrauti“ vaiką informacija, ji bus prastai įsisavinama.

Maždaug prieš 100-150 metų mokykla įsiliejo į vaiko meilių ratą, atsirandantį pačioje jo gyvenimo pradžioje. Tėvai kalbėjo apie mokyklą, kurioje mokysis jų sūnus ar dukra, ir apie mokytojus, kurie patys juos mokė.

Šiandien mokykla iškrito iš priedų rato. Mokytojų yra daug, kiekvienas dalykas turi savo, su jais sunkiau užmegzti emocinius santykius. Tėvai dėl bet kokių priežasčių ginčijasi su mokykla, o jų pasakojimai taip pat neprisideda prie teigiamo požiūrio. Apskritai tradicinis modelis subyrėjo.

Tačiau atsakomybė už emocinę gerovę tenka šeimai. Jūsų mintis, kad vaikams naudinga emociškai priklausyti nuo savo tėvų, skamba drąsiai...

Žodis „priklausomybė“ įgavo daug neigiamų konotacijų. Bet aš kalbu apie paprastus ir, man atrodo, akivaizdžius dalykus. Vaikui reikia emocinio prisirišimo prie savo tėvų. Būtent jame yra jo psichologinės gerovės ir ateities sėkmės garantas.

Šia prasme prisirišimas yra svarbesnis už discipliną. Jei vaikas vertina savo tėvo ir mamos nuomonę, jo nereikia dar kartą versti. Jis tai padarys pats, jei jaus, kaip tai svarbu tėvams.

Ar manote, kad santykiai su tėvais turėtų išlikti svarbiausi. Bet iki kada? 30–40 metų gyvenimas su tėvais taip pat nėra geriausias pasirinkimas.

Tai, apie ką jūs kalbate, yra atskyrimo, vaiko atskyrimo nuo tėvų klausimas. Tai tiesiog praeina kuo sėkmingiau, kuo labiau klesti santykiai šeimoje, tuo sveikesnis emocinis prisirišimas.

Tai niekaip netrukdo nepriklausomybei. Dvejų metų vaikas gali išmokti užsirišti batų raištelius ar užsisegti sagas, bet tuo pačiu būti emociškai priklausomas nuo tėvų.

Turiu penkis vaikus, vyriausiam 45 metai, jau turiu anūkų. Ir nuostabu, kad mano vaikams vis dar reikia manęs ir mano žmonos. Bet tai nereiškia, kad jie nėra nepriklausomi.

Jei vaikas nuoširdžiai prisirišęs prie savo tėvų, o jie skatina jo savarankiškumą, tai jis to sieks iš visų jėgų. Žinoma, nesakau, kad tėvai savo vaikui turėtų pakeisti visą pasaulį. Kalbu apie tai, kad tėvams ir bendraamžiams prieštarauti nereikia, suvokiant, kad draugystė su bendraamžiais negali atstoti meilės tėvams.

Tokio prisirišimo formavimas reikalauja laiko ir pastangų. Ir tėvai, kaip taisyklė, yra priversti dirbti. Tai užburtas ratas. Taip pat galite sakyti, kad anksčiau oras buvo švaresnis, nes nebuvo chemijos gamyklų.

Aš neraginu, palyginti, susprogdinti visas chemijos gamyklas. Aš nesistengiu pakeisti visuomenės. Tik noriu atkreipti jo dėmesį į pačias pagrindines, esmines problemas.

Vaiko savijauta ir vystymasis priklauso nuo jo prisirišimų, nuo emocinių santykių su suaugusiaisiais. Beje, ne tik su tėvais. Ir su kitais giminaičiais, ir su auklėmis, ir su mokytojais mokykloje ar treneriais sporto skyriuje.

Nesvarbu, kurie suaugusieji rūpinasi vaiku. Tai gali būti biologiniai arba įtėviai. Svarbu, kad vaikas prie jų susiformuotų prieraišumas. Priešingu atveju jis negalės sėkmingai vystytis.

Ką daryti tiems, kurie grįžta iš darbo, kai vaikas jau miega?

Visų pirma, jie turi suprasti, kaip tai svarbu. Kai yra supratimas, problemos išsisprendžia. Tradicinėje šeimoje seneliai visada vaidino didžiulį vaidmenį. Viena iš pagrindinių postindustrinės visuomenės problemų yra branduolinės šeimos redukavimas į mamos-tėtis-vaiko modelį.

Tačiau dažnai į pagalbą gali pasikviesti tuos pačius senelius, dėdes ir tetas, tiesiog draugus. Net ir su aukle galite prasmingai užmegzti santykius, kad vaikas ją suvoktų ne kaip funkciją, o kaip reikšmingą ir autoritetingą suaugusįjį.

Jei ir tėvai, ir mokykla iki galo supras prieraišumo svarbą, tai priemonės vienaip ar kitaip bus rasta. Pavyzdžiui, žinote, koks svarbus vaikui maistas. Todėl net jei iš darbo grįšite pavargę, o šaldytuvas tuščias, vis tiek rasite galimybę pamaitinti vaiką. Užsisakykite ką nors į namus, eikite į parduotuvę ar kavinę, bet pamaitinkite. Čia tas pats.

Žmogus yra išradingas padaras, jis tikrai ras būdą išspręsti problemą. Svarbiausia suvokti jo svarbą.

Kaip internetas veikia vaikus? Socialiniai tinklai šiandien prisiėmė pagrindinius vaidmenis – atrodo, kad tai tik emocinis prisirišimas.

Taip, internetas ir programėlės vis dažniau tarnauja ne informavimui, o žmonių sujungimui. Privalumas yra tas, kad tai leidžia mums iš dalies patenkinti meilės ir emocinių santykių poreikį. Pavyzdžiui, su tais, kurie yra toli nuo mūsų, kurių fiziškai nematome ir negirdime.

Tačiau minusas tas, kad internetas tampa santykių pakaitalu. Neprivalai sėdėti šalia manęs, nelaikyti už rankos, nežiūrėti į akis – tiesiog paspausti „patinka“. Tai veda į mūsų gebėjimo formuoti psichologinį, emocinį intymumą atrofiją. Ir šia prasme skaitmeniniai santykiai tampa tušti.

Suaugęs žmogus, per daug pakerėtas pornografijos, ilgainiui praranda susidomėjimą tikrais seksualiniais santykiais. Panašiai vaikas, kuris pernelyg įsitraukęs į skaitmeninius santykius, praranda gebėjimą užmegzti tikrą emocinį artumą.

Tai nereiškia, kad vaikai turi būti apsaugoti aukšta tvora nuo kompiuterių ir mobiliųjų telefonų. Tačiau turime užtikrinti, kad jie pirmiausia prisirištų ir išmoktų palaikyti santykius realiame gyvenime.

Vieno nuostabaus tyrimo metu grupei vaikų buvo skirtas svarbus egzaminas. Vieniems vaikams buvo leista siųsti SMS žinutes mamoms, kitiems – skambinti. Tada jie išmatavo kortizolio, streso hormono, lygį. Ir paaiškėjo, kad tiems, kurie rašė žinutes, šis lygis nė kiek nepasikeitė. O kalbantiems – pastebimai sumažėjo. Nes jie girdėjo savo motinos balsą, žinote? Ką prie to galima pridėti? Manau nieko.

Jūs jau lankėtės Rusijoje. Ką galite pasakyti apie Rusijos publiką?

Taip, aš čia atvykau trečią kartą. Tie, su kuriais čia bendrauju, akivaizdžiai domisi mano pasirodymais. Jie netingi mąstyti, stengiasi suprasti mokslines sąvokas. Koncertuoju įvairiose šalyse, ir patikėkite manimi, ne visur taip būna.

Man taip pat atrodo, kad Rusijos idėjos apie šeimą yra artimesnės tradicinėms nei daugelyje išsivysčiusių šalių. Manau, todėl Rusijoje žmonės geriau supranta, apie ką aš kalbu, jiems tai artimesnė nei ten, kur pirmoje vietoje yra materialinė pusė.

Galbūt galėčiau palyginti rusų publiką su meksikiečių publika – Meksikoje taip pat stiprios tradicinės idėjos apie šeimą. Taip pat yra didelis nenoras tapti per daug panašiam į JAV. Nenoras, kurį galiu tik sveikinti.