Kaip klientui suprasti, kad jo darbas su psichoterapeutu yra efektyvus?

„skaidri“ terapija

Tais atvejais, kai klientas ateina su konkrečiu prašymu – pavyzdžiui, padėti išspręsti konfliktą ar atsakingai pasirinkti – gana lengva įvertinti veiklos rezultatus. Konfliktas išsprendžiamas, pasirenkamas, vadinasi, užduotis išspręsta. Čia yra tipiška situacija.

Pas mane ateina moteris, kuri turi problemų su vyru: jie nieko negali susitarti, susikivirčija. Ji nerimauja, kad meilės, regis, nebėra ir galbūt laikas išsiskirti. Bet vis tiek nori pabandyti taisyti santykius. Per pirmuosius susitikimus tiriame jų bendravimo stilių. Jis sunkiai dirba, o retomis laisvomis valandomis susitinka su draugais. Jai nuobodu, ji bando jį kažkur nutempti, jis atsisako, motyvuodamas nuovargiu. Ji įsižeidžia, reiškia pretenzijas, jis pyksta atsakydamas ir dar mažiau nori su ja leisti laiką.

Užburtas ratas, kurį, manau, atpažįsta daugelis. Ir taip mes su ja sprendžiame kivirčą po kivirčo, bandome keisti reakciją, elgesį, rasti kitokį požiūrį, tam tikroje situacijoje einame prie vyro, už ką nors padėkojame, kažką su juo aptariame... Vyras pastebi pokyčius ir taip pat priima žingsniais link . Palaipsniui santykiai tampa šiltesni ir mažiau konfliktiški. Su tuo, kad pasikeisti vis tiek neįmanoma, ji atsistatydina ir išmoksta konstruktyviai tvarkytis, bet šiaip savo prašymą laiko patenkintu šešiasdešimt procentų ir baigia terapiją.

Kai neaišku…

Visai kita istorija, jei klientas ateina su giliomis asmeninėmis problemomis, kai reikia kažką rimtai pakeisti savyje. Čia nėra lengva nustatyti darbo efektyvumą. Todėl klientui pravartu žinoti pagrindinius giluminio psichoterapinio darbo etapus.

Paprastai pirmieji 10-15 susitikimų suvokiami kaip labai veiksmingi. Pradėjęs suvokti, kaip sutvarkyta problema, trukdanti gyventi, žmogus dažnai pajunta palengvėjimą ir entuziastą.

Tarkime, vyras kreipiasi į mane su skundais dėl perdegimo darbe, nuovargio ir nenoro gyventi. Per pirmuosius susitikimus paaiškėja, kad jis visiškai nesugeba apginti ir skatinti savo poreikių, kad gyvena tarnaudamas kitiems — tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. O konkrečiai – eina susitikti su visais, su viskuo sutinka, nemoka pasakyti „ne“ ir primygtinai reikalauti. Akivaizdu, kad jei visiškai savimi nesirūpinate, prasideda nuovargis.

Taigi, kai klientas supranta, kas su juo vyksta, priežastis, mato bendrą savo veiksmų ir jų pasekmių vaizdą, jis patiria įžvalgą – štai! Belieka padaryti keletą žingsnių, ir problema bus išspręsta. Deja, tai iliuzija.

Pagrindinė iliuzija

Supratimas nėra tas pats, kas sprendimas. Nes norint įgyti naujų įgūdžių, reikia laiko ir pastangų. Klientui atrodo, kad jis gali nesunkiai pasakyti „Ne, atsiprašau, aš negaliu / Bet aš taip noriu!“, nes jis supranta, kodėl ir kaip tai pasakyti! A, kaip įprasta, sako: „Taip, brangioji / Žinoma, aš padarysiu viską! — ir dėl to beprotiškai pyksta ant savęs, o paskui, pavyzdžiui, staiga palūžta ant partnerio... Bet pykti tikrai nėra dėl ko!

Žmonės dažnai nesuvokia, kad išmokti naujo elgesio būdo taip pat lengva, kaip, pavyzdžiui, išmokti vairuoti automobilį. Teoriškai gali žinoti viską, bet sėsti prie vairo ir patraukite svirtį ne ta kryptimi, o tada netelpate į aikštelę! Reikia ilgos praktikos, kad išmoktum naujai koordinuoti savo veiksmus ir privesti juos prie tokio automatizmo, kai vairavimas nustoja kelti įtampą ir virsta malonumu, o tuo pačiu pakankamai saugu tau ir aplinkiniams. Tas pats ir su psichiniais įgūdžiais!

Sunkiausia

Todėl terapijoje būtinai ateina etapas, kurį vadiname „plato“. Tai tarsi ta dykuma, kurioje turi vaikščioti keturiasdešimt metų, vingiuojant ratais ir kartais prarandant tikėjimą pirminio tikslo pasiekimu. Ir tai kartais būna nepakeliamai sunku. Nes žmogus jau viską mato, supranta „kaip turi būti“, bet tai, ką jis bando padaryti, baigiasi arba menkiausiu dalyku, arba per stipru (todėl neefektyviu), arba apskritai priešingu nei norima. išeina – ir nuo to klientui pablogėja.

Jis nebenori ir negali gyventi senai, bet vis tiek nemoka gyventi naujai. O aplinkiniai į pokyčius reaguoja ne visada maloniai. Čia buvo paslaugus žmogus, visada visiems padėdavo, gelbėdavo, buvo mylimas. Tačiau kai tik jis pradeda ginti savo poreikius ir ribas, tai sukelia nepasitenkinimą: „Jūs visiškai pablogėjote“, „Dabar su tavimi neįmanoma bendrauti“, „Psichologija nieko gero neatneš“.

Tai labai sunkus laikotarpis: entuziazmas praėjo, sunkumai akivaizdūs, jų „kambariai“ matomi iš pirmo žvilgsnio, o teigiamas rezultatas vis dar nematomas arba nestabilus. Kyla daug abejonių: ar galiu pasikeisti? Gal tikrai darome nesąmones? Kartais norisi viską mesti ir išeiti iš terapijos.

Kas padeda?

Per šį plokščiakalnį lengviau pereiti tiems, kurie turi artimų pasitikėjimo santykių patirties. Toks žmogus moka pasikliauti kitu. O terapijoje jis labiau pasitiki specialistu, pasikliauja jo parama, atvirai su juo aptaria savo abejones ir baimes. Tačiau žmogui, kuris nepasitiki žmonėmis ir savimi, yra daug sunkiau. Tada taip pat reikia papildomo laiko ir pastangų, kad būtų sukurtas veikiantis kliento ir gydymo aljansas.

Taip pat labai svarbu, kad ne tik pats klientas būtų paruoštas sunkiam darbui, bet ir jo artimieji suprastų: kurį laiką jam bus sunku, reikia apsišarvuoti kantrybe ir palaikyti. Todėl būtinai aptariame, kaip ir apie ką juos informuoti, kokios paramos prašyti. Kuo mažiau nepasitenkinimo ir daugiau palaikymo aplinkoje, tuo klientui lengviau išgyventi šį etapą.

judėti palaipsniui

Klientas dažnai nori gauti puikų rezultatą iš karto ir visam laikui. Lėtos pažangos jis gali net nepastebėti. Tai didžiąja dalimi yra psichologo parama – parodyti, kad yra dinamika į gerąją pusę, o šiandien žmogus sugeba padaryti tai, ko nesugebėjo vakar.

Pažanga gali būti dalinė – žingsnis į priekį, žingsnis atgal, žingsnis į šoną, bet mes tikrai tai švenčiame ir stengiamės tai įvertinti. Klientui svarbu išmokti atleisti sau už nesėkmes, ieškoti savyje palaikymo, išsikelti labiau pasiekiamus tikslus, nuleisti aukštą lūkesčių kartelę.

Kiek gali trukti šis laikotarpis? Teko girdėti nuomonę, kad giliajai terapijai reikia maždaug metų terapijos kas 10 kliento gyvenimo metų. Tai reiškia, kad 30 metų žmogui reikia maždaug trejų metų terapijos, 50 metų - apie penkerius metus. Žinoma, visa tai labai apytikslė. Taigi šių sąlyginių trejų metų plynaukštė gali būti dveji ar dveji su puse metų.

Taigi, pirmus 10-15 susitikimų yra gana stiprus progresas, o vėliau didžioji dalis terapijos vyksta plokščiakalnio režimu su labai neskubiu pakilimu. Ir tik tada, kai visi reikalingi įgūdžiai pamažu išlavinami, įtvirtinami ir surenkami į naują holistinį gyvenimo būdą, įvyksta kokybinis šuolis.

Kaip atrodo užbaigimas?

Klientas vis dažniau kalba ne apie problemas, o apie savo sėkmes ir pasiekimus. Jis pats pastebi sunkius taškus ir pats randa būdų juos įveikti, supranta, kaip apsisaugoti, moka pasirūpinti savimi, nepamiršdamas ir kitų. Tai yra, jis pradeda susidoroti su savo kasdieniu gyvenimu ir kritinėmis aplinkybėmis naujame lygyje. Jis vis labiau jaučiasi patenkintas tuo, kaip dabar sutvarkytas jo gyvenimas.

Mes pradedame susitikinėti rečiau, o dėl saugumo tinklo. Ir tada tam tikru momentu surengiame baigiamąjį susitikimą, su šiluma ir džiaugsmu prisimename kartu nueitą kelią ir nustatome pagrindines kliento savarankiško darbo gaires ateityje. Maždaug tai yra natūralus ilgalaikio gydymo kursas.