Paradoksalu, bet niekas negali aiškiai apibrėžti jausmo, kuris valdo pasaulį. Meilė neturi objektyvių kriterijų, priežasčių, universalių formų. Viskas, ką galime padaryti, tai jausti arba nejausti meilę.
Maža mergaitė, apkabinusi mamą, ir vaikas, rėkiantis iš pykčio, kad mama bloga. Vyras, kuris neša gėles savo mylimajai, ir tas, kuris įniršęs muša savo žmoną. Moteris, kuri pavydi savo vyrui dėl kolegos, ir ta, kuri švelniai apkabina savo mylimąjį. Visi jie gali nuoširdžiai ir tikrai mylėti, kad ir koks gražus ar, priešingai, šlykštus būtų šio jausmo išreiškimo būdas.
Priešingai populiariam įsitikinimui, kad pasaulyje yra daug žmonių, kurie nesugeba mylėti, statistika teigia priešingai. Psichopatija, pasireiškianti nesugebėjimu patirti empatijos ir užuojautos ir dėl to mylėti, pasitaiko tik 1% pasaulio gyventojų. O tai reiškia, kad 99% žmonių tiesiog sugeba mylėti. Tiesiog kartais ši meilė visai ne tokia, kokią esame įpratę matyti. Taigi mes jos neatpažįstame.
„Abejoju, ar jis/ji tikrai mane myli“ – tokią frazę dažnai girdžiu iš pagalbos ieškančių sutuoktinių. Sutikę žmogų, turintį kitokį jausmų reiškimo būdą, norom nenorom pradedame abejoti – ar jis tikrai myli? Ir kartais šios abejonės veda santykius į aklavietę.
Vakar turėjau konsultaciją su pora, kurioje partneriai augo labai skirtingomis sąlygomis. Tai vyriausias vaikas šeimoje, iš kurio nuo ankstyvos vaikystės buvo tikimasi, kad jis savarankiškai susitvarkys su savo problemomis ir padės jaunesniems. Išmoko neparodyti skaudžių išgyvenimų, netrikdyti artimųjų ir „įeiti į save“ stresinėse situacijose.
Ir ji vienintelė dukra „itališko tipo“ šeimoje, kurioje santykiai buvo aiškinami pakeltu balsu, o impulsyvių tėvų reakcija buvo visiškai nenuspėjama. Vaikystėje su ja bet kurią akimirką buvo galima ir maloniai pasielgti, ir už ką nors nubausti. Tai išmokė ją atidžiai klausytis kitų emocijų ir visada būti budri.
Likimas juos suvedė! Ir dabar, patekusi į menkiausią įtampą, ji su siaubu žvelgia į jo tolimą veidą ir pažįstamais impulsyviais metodais bando „išmušti“ bent kokią nors suprantamą (tai yra emocinę) reakciją. Ir jis vis labiau užsidaro nuo bet kokio jos emocijų protrūkio, nes jaučia, kad negali susitvarkyti, o nerimas daro jį vis labiau akmeniu! Kiekvienas iš jų nuoširdžiai nesupranta, kodėl antrasis taip elgiasi, ir vis rečiau tiki, kad tikrai jį myli.
Mūsų vaikystės patirties unikalumas lemia mūsų meilės unikalumą. Ir dėl to mes kartais taip skiriamės vieni nuo kitų šio jausmo apraiškomis. Bet ar tai reiškia, kad mes visi esame pasmerkti meilei pagal vaikystėje nubrėžtą schemą? Laimei, ne. Įprastus, bet skausmingus santykių būdus galima pakeisti, kad ir koks būtų šeimos paveldas. Kiekvienas suaugęs turi galimybę perrašyti savo meilės formulę.
... Ir šioje poroje, mūsų trečiojo užsiėmimo pabaigoje, pradėjo dygti vilties daigas. „Tikiu, kad tu mane myli“, – tarė ji žiūrėdama jam į akis. Ir supratau, kad jie pradeda kurti naują, savo meilės istoriją.