Pavydas yra kaip dviašmenis kardas, sako psichologijos profesorius Cliffordas Lazarusas. Mažais kiekiais šis jausmas apsaugo mūsų sąjungą. Tačiau kai tik jam leidžiama pražysti, tai pamažu naikina santykius. Kaip susidoroti su pavydo pertekliumi?
Už kokių jausmų slepiame pavydą, kad ir kaip jį išreikštume, už jo visada slypi mylimo žmogaus dingimo baimė, pasitikėjimo savimi praradimas ir auganti vienatvė.
„Tragiška pavydo ironija ta, kad laikui bėgant jis maitina fantazijas, kurios dažnai yra atitrūkusios nuo realybės“, – sako kognityvinis terapeutas Cliffordas Lazarusas. — Pavydus žmogus apie savo įtarimus kalba partneriui, jis viską neigia, o bandymus apsiginti nuo įžeidžiančių žodžių kaltintojas pradeda vertinti kaip savo spėjimų patvirtinimą. Tačiau pašnekovo perėjimas į gynybinę poziciją yra tik natūralus atsakas į pavydaus žmogaus spaudimą ir emocinį puolimą.
Jei tokie pokalbiai kartojasi ir „kaltinamasis“ partneris turi vėl ir vėl pranešti, kur buvo ir su kuo susitiko, tai jį sugriauna ir palaipsniui atitolina nuo „kaltintojo“ partnerio.
Galų gale rizikuojame netekti mylimo žmogaus jokiu būdu ne dėl jo romantiško domėjimosi trečiąja šalimi: jis gali tiesiog neatlaikyti nuolatinio nepasitikėjimo atmosferos, pareigos nuraminti pavydžius ir pasirūpinti savo emociniu komfortu.
Priešnuodis pavydui
Jei pavydėdamas savo partneriui pradėsite kelti sau klausimų, galite konstruktyviau vertinti savo jausmus.
Paklauskite savęs: kas man šiuo metu kelia pavydą? Ką aš tikrai bijau prarasti? Ką aš stengiuosi išlaikyti? Kas santykiuose neleidžia man pasitikėti savimi?
Klausydamas savęs, gali išgirsti: „Aš jam nepakankamai geras“, „Jei šis žmogus mane paliks, aš nesusitvarkysiu“, „Nieko nerasiu ir būsiu paliktas vienas“. Šių klausimų ir atsakymų analizė padės sumažinti suvokiamos grėsmės lygį ir taip ištirpdyti pavydo jausmus.
Dažnai pavydą skatina mūsų pasąmoningos baimės, neturinčios nieko bendro su partnerio ketinimais, todėl kitas etapas – kritiškas požiūris į tai, kas mums atrodo kaip mylimo žmogaus neištikimybės įrodymas. Gebėjimas blaiviai įvertinti, kas tapo tikruoju nerimo sukėlėju, yra svarbiausias žingsnis sprendžiant problemą.
Atrodo, kad mylimas žmogus yra mūsų jausmų šaltinis, bet tik mes patys esame atsakingi už savo pavydo pasireiškimą
Bendraukite su savo partneriu su pagarba ir pasitikėjimu. Mūsų veiksmai turi įtakos mūsų mintims ir jausmams. Rodydami nepasitikėjimą partneriu, pradedame jausti vis daugiau nerimo ir pavydo. Priešingai, kai esame atviri mylimam žmogui ir kreipiamės į jį su meile, jaučiamės geriau.
Venkite įvardžio „tu“ ir stenkitės kuo dažniau sakyti „aš“. Užuot sakę: „Tu neturėjai to daryti“ arba „Tu privertei mane jaustis blogai“, sukonstruokite frazę kitaip: „Man buvo labai sunku, kai tai atsitiko“.
Jūsų situacijos vertinimas gali iš esmės skirtis nuo to, kaip į ją žiūri jūsų partneris. Stenkitės išlikti objektyvūs, net jei kartais jaučiate, kad norite jį apkaltinti. Atrodo, kad mylimas žmogus yra mūsų jausmų šaltinis, tačiau tik mes patys esame atsakingi už savo pavydo pasireiškimą. Stenkitės labiau klausytis, o ne provokuoti partnerį nesibaigiančiais pasiteisinimais.
Pasistenkite įsilieti į partnerio poziciją ir užjausti jį. Jis tave myli, bet tampa tavo sustiprėjusių jausmų ir vidinių išgyvenimų įkaitu, jam nelengva vėl ir vėl ištverti tavo tardymus. Galų gale, jei partneris supras, kad yra bejėgis numalšinti jūsų pavydo jausmą, jis ims kelti sau skausmingus klausimus: kur pasisuks jūsų santykiai ir ką daryti toliau?
Taip pavydas, gimęs galbūt tik iš vaizduotės, gali sukelti pasekmes, kurių labiausiai bijojome.
Apie autorių: Cliffordas Lazarusas yra psichologijos profesorius.