Kuo naudingas pyktis?

Pyktis ir stiprybė kyla iš to paties šaltinio, kurio pavadinimas yra energija. Bet jei mylime savyje esančią jėgą, tai nuo vaikystės esame mokomi nemylėti pykčio. Atrodo, kad tai sukelia konfliktus ir kivirčus. Pykčio išraiška iš tiesų gali būti destruktyvi. Tačiau tarp beprotiško pykčio ir visiškos tylos yra daug galimybių išreikšti pyktį.

Jaustis piktam ir pykti nėra tas pats dalykas. Vaikams sakoma: „Pyksti galima, bet nesimušti“, – dalijasi savo jausmais ir veiksmais.

„Tu gali pykti“ – man dažnai tenka priminti šią frazę, kaip ir visiems žmonėms, kurie užaugo visuomenėje, kurioje draudžiama agresija.

Jausti pyktį naudinga, jei tik žinai, kas vyksta tikrovėje. Įsivaizduokite, kad praradote skausmo jautrumą. Praeinant karštą krosnį, gausite didesnį apdegimą, negalėsite išgyti ir išmokti apeiti krosnį.

Taip pat nejausdami pykčio neįvertinsite smurto situacijos kaip smurto, laiku iš jos neišeisite ir negalėsite suteikti sau pirmosios psichologinės pagalbos po to, kas įvyko.

Priešingai, žmogus, susijungęs su savo pykčiu, išskiria smurto situacijas dėl to, kad jose aiškiai jaučia savo pyktį. Jis neatsisako pykčio dėl santykių ar „gero savęs įvaizdžio“.

Nudegimo pavyzdyje prarandamas ryšys tarp skausmo receptorių ir smegenų, apdorojančių receptorių signalą. Asmuo, kuriam buvo uždrausta demonstruoti savo pyktį ir tuo pat metu buvo išprievartauta (trūkčiojimai, antausiai, mušimai, šantažas, grasinimai), užtrunka ilgai. atkurti ryšį tarp pykčio jausmo ir to jausmo priėmimo. „Aš nebeatsakau jausti savo pykčio“ yra sprendimas, kurį galima priimti pakeliui.

Jei pyktis yra „išjungtas“, mes dezorientuojamės to, kas su mumis vyksta, tiek savyje, tiek bendraujant su kitu žmogumi. „Gal pagalvojau, kodėl ką nors sakyti pašnekovui? — tokia abejonė kils, jei nesu tikras, kad tai yra pyktis, kurį jaučiu. Nesąmoningo pykčio vietą užima neaiškaus nerimo, nerimo jausmas, situacija suvokiama kaip nemaloni, norisi nuo jos bėgti. Tuo pačiu nėra iki galo aišku, ką daryti, nes pyktis taip pat nėra iki galo įsisąmonintas.

Pirmas žingsnis norint susijungti su savo agresija, taigi ir stiprybe, yra pastebėti savo pyktį: kaip, kada, kokiose situacijose jis pasireiškia. Galimybė pajusti savo pyktį vos jam kilus atrodo didelis žingsnis link prarastos galios. Jauskite pyktį ir nuolat jį jauskite.

Įpratę nejausti pykčio, atrodo, kad nupjauname ne tik pyktį: prarandame didžiulę dalį savęs. Neturėdami daug energijos mums gali pritrūkti jėgų atlikti paprasčiausius dalykus.

Pažvelkime į penkias priežastis, kodėl „gera“ jaustis piktam.

1. Pyktis padeda susidoroti su bejėgiškumo jausmu.

Frazės, kurias sakome sau, būtinos bet kuriame amžiuje: „Aš galiu“, „Aš pats“, „Aš tai padarysiu“ yra mūsų stiprybės apraiškos. Jausmas, kad susitvarkau su gyvenimu, su reikalais, nebijau kalbėti ir veikti, leidžia patirti savigarbą, pasikliauti savimi, pajusti savo galią.

2. Pyktis yra orientyras suprasti, kad mums nepatinka tai, kas vyksta

Net jei dar nespėjome protu suprasti, kad situacija pasikeitė, mūsų susierzinimas jau pasakė: „Kažkas negerai, man netinka“. Mes gauname galimybę pakeisti situaciją, kuri kelia grėsmę mūsų gerovei.

3. Pyktis yra kuras reikalams įgyvendinti

Ar pamenate atvejus, kai kovingumas, iššūkis ar nukreipta agresija padėjo pasiekti palankių rezultatų? Pavyzdžiui, supykęs ant ko nors tu atlikei valymą tuo pačiu įkvėpimu.

Jei į pyktį pažvelgsi plačiau, jis tampa magiška galia, leidžiančia mintis paversti veiksmais, o idėjas – produktais. Pyktis padeda ne svajoti, o įkūnyti. Surizikuokite pradėti naują, tęsti ir užbaigti tai, ką pradėjote. Įveikti kliūtis. Visa tai daro mūsų energija, kuri kartais prasidėdavo būtent nuo pykčio jausmo. Paimta iš konkurencijos, pavydo ar protesto jausmo.

4. Pyktis mums parodo, kuo mes skiriamės nuo kitų.

Pyktis yra atsiskyrimo energija. Tai leidžia mums suabejoti savo etiketėmis ir sužinoti savo nuomonę. Mokydamiesi ko nors naujo, galime jaustis susierzinę: „Ne, tai man netinka“. Šiuo metu yra galimybė išsiaiškinti savo tiesą, išsiugdyti savo įsitikinimus, pradedant nuo „priešingos“.

Būtent pyktis suteikia mums tą jėgą, be kurios neįmanoma vienais metais nusisukti nuo manų kruopų ir dvidešimties palikti tėvus. Atsiskyrimo (pykčio) energija leidžia ramiai pažvelgti į skirtumą tarp savo ir kitų pozicijų. Kitas gali būti kitoks, o aš galiu būti savimi. Ir tai nereiškia, kad pyktis ir santykiai yra nesuderinami. Aš galiu pykti, kitas gali pykti ant manęs, mes išreiškiame savo pyktį, jis nesikaupia ir nedetonuoja. Tai padeda mums tęsti santykius sąžiningai, lygiai taip, kaip yra, su visais džiaugsmais ir rūpesčiais, kurie yra bet kokiuose santykiuose.

5. Pyktis leidžia užimti poziciją ir atsikirsti.

Gebėjimas ginti savo interesus yra tiesioginė pykčio dovana. Pyktis leidžia užkirsti kelią neteisingam, mums netinkamam kreiptis į save, nepaisant santykių su agresoriumi laipsnio ir gyvenimo aplinkybių. Tai suteikia teisę saugoti savo kūną ir dvasią, galimybę išsiaiškinti, išsilaikyti, reikalauti, atmušti.

Apibendrinant galima pasakyti, kad pykčio slopinimas savyje yra kelias į depresiją, nes atimame iš savęs energiją. Pyktis yra gera jausti ir suvokti, nesvarbu, kaip mes pasirenkame jį išreikšti. Suprasdami, ką mums sako pyktis, geriau suprantame savo vidinį gyvenimą ir išmokstame veikti realybėje.

Galime ne tik žiūrėti į savo pyktį kaip į griaunančią ir nekontroliuojamą jėgą, bet ir rizikuoti bei išmokti panaudoti pykčio energiją pasireikšti, judėti ir išreikšti save.