Rūpestis vaiku yra amžinas tėvystės palydovas. Tačiau dažnai mūsų nerimas yra nepagrįstas. Galime nerimauti veltui vien dėl to, kad mažai žinome apie konkretaus vaikystės amžiaus ypatybes, sako vaikų psichologė Tatjana Bednik.
Psichologijos: Kokių klaidingų pavojaus signalų apie vaiką kelia tėvai, jūsų patirtimi?
Tatjana Bednik: Pavyzdžiui, kažkas šeimoje turėjo autizmą sergantį vaiką. O tėvams atrodo, kad jų vaikas daro tuos pačius gestus, taip pat vaikšto ant kojų pirštų galų – tai yra, įsikimba į išorinius, visiškai nereikšmingus ženklus ir pradeda nerimauti. Būna, kad mama ir vaikas nesutampa temperamentu: ji rami, melancholiška, o jis labai judrus, aktyvus. Ir jai atrodo, kad su juo kažkas negerai. Kažkas nerimauja, kad vaikas mušiasi dėl žaislų, nors jo amžiui toks elgesys yra visiškai normalus, o tėvai bijo, kad jis auga agresyvus.
Ar mes per daug linkę elgtis su vaiku kaip su suaugusiuoju?
T. B.: Taip, dažnai problemos yra susijusios su nesuvokimu, kas yra vaikas, kokie konkretaus amžiaus bruožai, kiek vaikas sugeba reguliuoti savo emocijas ir elgtis taip, kaip mes norime. Dabar tėvai labai susitelkę į ankstyvą raidą ir dažnai skundžiasi: jam tiesiog reikia bėgti, negalima jo priversti atsisėsti klausytis pasakų arba: vaikas raidos grupėje nenori sėsti prie stalo ir daryti. kažką, bet vaikšto po kambarį. O čia apie 2-3 metų vaiką. Nors net 4-5 metų vaikui sunku išlikti ramiam.
Kitas tipiškas nusiskundimas – mažas vaikas yra neklaužada, jam kyla pykčio priepuoliai, jį kankina baimės. Tačiau šiame amžiuje smegenų žievė, atsakinga už kontrolę, dar nėra išsivysčiusi, jis negali susidoroti su savo emocijomis. Tik daug vėliau jis išmoks pažvelgti į situaciją iš šalies.
Ar tai įvyks savaime? O gal iš dalies priklauso nuo tėvų?
T. B.: Labai svarbu, kad tėvai jį suprastų ir gailėtųsi! Tačiau dažniausiai jie jam sako: „Tylėk! Sustabdyk! Eik į savo kambarį ir neišeik, kol nenusiraminsi! Vargšas vaikas jau taip nusiminęs, o irgi išvarytas!
Arba kita tipiška situacija: smėlio dėžėje 2-3 metų vaikas atima iš kito žaislą – ir suaugusieji pradeda jį gėdinti, barti: „Gėda tau, čia ne tavo mašina, čia Petina, duok jam!" Bet jis tiesiog dar nesupranta, kas yra „mano“, o kas „svetimo“, kam jam priekaištauti? Vaiko smegenų formavimasis labai priklauso nuo aplinkos, nuo santykių, kuriuos jis užmezga su artimaisiais.
Kartais tėvai išsigąsta, kad iš pradžių suprato vaiką, o paskui sustojo...
T. B.: Taip, jiems gali būti sunku atstatyti ir suprasti, kad tai keičiasi. Kol vaikas mažas, mama gali su juo elgtis labai pagrįstai ir korektiškai, apdraudžia, leidžia imtis iniciatyvos. Bet dabar jis užaugo — o mama nepasirengusi žengti žingsnio toliau ir suteikti daugiau savarankiškumo, su juo iki šiol elgiasi taip pat, kaip su mažyliu. Ypač dažnai nesusipratimas įvyksta, kai vaikas tampa paauglys. Jis jau laiko save suaugusiu, ir jo tėvai negali su tuo susitaikyti.
Kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savo užduotis, savo tikslus, o atstumas tarp vaiko ir tėvų turėtų didėti ir didėti, tačiau ne visi suaugusieji tam pasiruošę.
Kaip išmokti suprasti vaiką?
T. B.: Svarbu, kad mama nuo pat mažens į jį žiūrėtų, reaguotų į menkiausius jo pokyčius, matytų tai, ką jis jaučia: įsitempęs, išsigandęs... Ji išmoksta perskaityti vaiko siunčiamus signalus, o jis – ją. Tai visada abipusis procesas. Kartais tėvai nesupranta: apie ką kalbėti su vaiku, kuris vis dar nemoka kalbėti? Iš tikrųjų, bendraudami su vaiku, mes su juo užmezgame šiuos ryšius, tai yra tarpusavio supratimas.
Bet mums vis tiek kažko trūksta. Kaip tėvai gali susidoroti su kaltės jausmu?
TB: Man atrodo, kad viskas paprasta. Mes visi esame netobuli, visi esame „vieni“ ir atitinkamai auginame „kai kuriuos“, o ne idealius vaikus. Jei išvengsime vienos klaidos, padarysime kitą. Jei tėvai galiausiai aiškiai mato ir mato, ką padarė klaidą, gali pagalvoti, ką su tuo daryti, kaip dabar judėti toliau, kaip elgtis kitaip. Šiuo atveju kaltės jausmas daro mus išmintingesnius ir žmogiškesnius, leidžia tobulėti.