Anksčiau manėme, kad tai, ką sakome ir ką norime pasakyti, yra apie tą patį. Ir nieko panašaus. Su daugybe frazių sukuriame kelis kartus daugiau reikšmių, nei norėjome. Mažiausiai: ką jie norėjo pasakyti, ką suprato klausytojas ir ką gali suprasti pašalinis žmogus.
Paieškojau čia vieną psichoanalitinį terminą ir nuoroda pateko į psichologinį forumą. O ten, kaip išpažintyje. Bet ne visai: čia žmonės nori būti suprasti ir priimti. Palaikoma. Mes stojome į jų pusę. Visiškai natūralus noras. Tačiau esmė ta, kad mes šių žmonių visai nepažįstame. Mes net nematome. Viskas, ką matome, yra jų tekstas. Ir tekstas ne tik ne tu, bet dažnai net ne tai, ką norėjai pasakyti.
Žmogus nori palikti savo išgyvenimus forume, bet palieka tekstą. Ir dabar jis egzistuoja pats, atskirai nuo rašytojo. Atsisveikink su juo ir tikėkis užuojautos, kaip „malonės“, anot poeto („Negalime nuspėti, kaip atsilieps mūsų žodis. O užuojauta mums duota, kaip malonė mums duota“). Taip pat būkite pasiruošę, kad skaitytojai bus ne simpatiški, o gal juokingi.
Asmeniškai, prieš uždarydamas šį puslapį, penkis kartus sugebėjau užsidengti veidą rankomis – iš gėdos ir... juoko. Nors apskritai jis visai nelinkęs šaipytis iš žmogiškų nuoskaudų ir kompleksų. Ir jei žmogus šiuos dalykus pasakytų man asmeniškai, palydėdamas savo žinią visu savo elgesiu, balsu ir intonacijomis, tikriausiai įkvėpčiau. Bet čia aš tik skaitytojas, nieko negalima padaryti.
Matau frazę: „Noriu mirti, bet suprantu pasekmes“. Iš pradžių tai atrodo juokinga
Čia merginos skundžiasi nelaiminga meile. Viena visą gyvenimą norėjo turėti tik vieną vyrą, bet tai nepavyko. Kitą apima pavydas, įsivaizduojama, kad vaikinas dabar yra su jos draugu. Gerai, atsitinka. Bet tada matau frazę: „Noriu mirti, bet suprantu pasekmes“. Kas čia? Protas sustingsta vietoje. Iš pradžių tai atrodo juokinga: kokias pasekmes autorius supranta? Kažkaip net dalykiškai, tarsi galėtų juos išvardyti. Nesąmonė ir tik.
Bet vis tiek šioje frazėje yra kažkas, kas verčia prie jos sugrįžti. Taip yra dėl paradokso. Neatitikimas tarp teisinio atspalvio („pasekmių“) ir gyvybės ir mirties slėpinio, kurio akivaizdoje juokinga kalbėti apie pasekmes, yra toks didelis, kad pats pradeda kurti prasmes – gal ir ne tas. kad autorius planavo.
Kai jie sako: „Aš suprantu pasekmes“, jie reiškia, kad pasekmės yra didesnės, varginančios arba ilgesnės nei jas sukėlusi įvykis. Kažkas nori išdaužti langą, ir tai užtrunka tik akimirką. Tačiau jis supranta, kad pasekmės gali būti nemalonios ir ilgalaikės. Jam. Ir vitrinai, beje, irgi.
Ir čia gali būti tas pats. Noras mirti akimirksniu, o pasekmės - amžinai. Tiems, kurie nusprendžia. Bet daugiau nei tai - jie amžinai skirti išoriniam pasauliui. Tėvams, broliams ir seserims. Visiems, kuriems tu rūpi. Ir galbūt mergina, kuri tai parašė, tiksliai nežinojo apie visas šias akimirkas. Tačiau kažkaip ji sugebėjo juos išreikšti, atrodytų, juokinga fraze.
Frazė plaukė laisvai, atvira visiems vėjams ir prasmėms
Išreikškite apytiksliai tai, kas pasakyta Šekspyro 66-ojo soneto pabaigoje. Poetas taip pat norėtų ten numirti, todėl jis išvardija daugybę priežasčių. Tačiau paskutinėse eilutėse jis rašo: „Būdamas visko išsekęs, negyvenčiau nė dienos, bet draugui be manęs būtų sunku“.
Žinoma, visa tai turi apgalvoti tas, kuris skaito šią frazę. Tai ji pati, o ne liūdna mergina, kuri visa tai sukelia reikšmės. Ir taip pat jų generuoja tą, kuris perskaito šią frazę. Nes ji leidosi į laisvą kelionę, atvirą visiems vėjams ir prasmėms.
Taip gyvuoja viskas, ką rašome – tai sumaniai vadinama „teksto autonomija“. Paprasčiau tariant, kalbėkite iš širdies.
Kalbėkite apie svarbiausius dalykus. Galbūt viskas pasirodys ne taip, kaip norėjote. Tačiau jame bus tiesos, kurią tada galės atrasti tas, kuris perskaitys šiuos žodžius. Jis perskaitys juos savaip ir atskleis juose savo tiesą.