Kuo remtis pasaulyje, kuriame tradicijos pasenusios, ekspertai negali pasiekti bendro sutarimo, o normos kriterijai kaip niekad netvirtai? Tik pagal savo intuiciją.
Kuo ir kuo galime pasitikėti mūsų greitai besikeičiančiame pasaulyje? Anksčiau, kai mus apimdavo abejonės, galėjome pasikliauti senoliais, žinovais, tradicijomis. Jie davė vertinimo kriterijus, o mes juos naudojome savo nuožiūra. Jausmų, moralės supratimo ar profesine prasme mes turėjome iš praeities paveldėtas normas, kuriomis galėjome pasikliauti.
Tačiau šiandien kriterijai keičiasi per greitai. Be to, kartais jie pasensta taip pat, kaip ir išmaniųjų telefonų modeliai. Mes nebežinome, kokių taisyklių laikytis. Nebegalime remtis tradicija, kai atsakome į klausimus apie šeimą, meilę ar darbą.
Tai – precedento neturinčio technologinės pažangos pagreitėjimo rezultatas: gyvenimas keičiasi taip greitai, kaip ir kriterijai, leidžiantys jį įvertinti. Turime išmokti vertinti gyvenimą, profesinius siekius ar meilės istorijas nesinaudodami iš anksto nustatytais kriterijais.
Kalbant apie intuiciją, vienintelis kriterijus yra kriterijų nebuvimas.
Tačiau sprendimų priėmimas nenaudojant kriterijų yra intuicijos apibrėžimas.
Kalbant apie intuiciją, vienintelis kriterijus yra kriterijų nebuvimas. Jame nėra nieko, išskyrus mano „aš“. Ir aš mokausi pasitikėti savimi. Nusprendžiu įsiklausyti į save. Tiesą sakant, aš beveik neturiu pasirinkimo. Kadangi senoliai nebeskelbia šiuolaikinių dalykų, o ekspertai ginčijasi tarpusavyje, man naudinga išmokti pasikliauti savimi. Bet kaip tai padaryti? Kaip išsiugdyti intuicijos dovaną?
Į šį klausimą atsako Henrio Bergsono filosofija. Turime išmokti priimti tas akimirkas, kai esame visiškai „esame savyje“. Norint tai pasiekti, pirmiausia reikia atsisakyti paklusti „bendrai priimtoms tiesoms“.
Kai tik sutinku su neginčijama visuomenėje ar kokioje nors religinėje doktrinoje priimta tiesa, su tariamu „sveiku protu“ ar kitiems pasiteisinusiomis profesinėmis gudrybėmis, neleidžiu sau naudotis intuicija. Taigi, jūs turite mokėti „neišmokti“, pamiršti viską, ko išmokote anksčiau.
Turėti intuiciją reiškia išdrįsti eiti priešinga kryptimi, nuo konkretaus prie bendro.
Antroji sąlyga, priduria Bergsonas, yra nustoti pasiduoti skubos diktatūrai. Stenkitės atskirti svarbius dalykus nuo skubių. Tai nėra lengva, bet leidžia atgauti erdvės intuicijai: kviečiu įsiklausyti pirmiausia į save, o ne į šūksnius „skubu!“, „greitai!“.
Visa mano esybė yra susijusi su intuicija, o ne tik racionaliąja puse, kuri labai mėgsta kriterijus ir remiasi bendromis sąvokomis, vėliau jas taikydama konkretiems atvejams. Turėti intuiciją reiškia išdrįsti eiti priešinga kryptimi, nuo konkretaus prie bendro.
Pavyzdžiui, kai žiūrite į kraštovaizdį ir galvojate: „Tai yra gražu“, įsiklausote į savo intuiciją: pradedate nuo konkretaus atvejo ir leidžiate sau priimti sprendimus netaikant jau paruoštų kriterijų. Juk gyvenimo pagreitis ir beprotiškas kriterijų šokis prieš mūsų akis suteikia mums istorinį šansą išsiugdyti intuicijos galią.
Ar galime juo pasinaudoti?