PSIchologija

Mes visi norime patikti kitiems, norime būti mylimi, jie apie mus sako tik gera. Tačiau prie ko toks noras gali privesti? Ar tai gerai mums patiems? O gal tikslas būti patogiam ir geram iš anksto pasmerktas nesėkmei?

Jei pažvelgsite į savo aplinką, tikrai rasite žmogų, kuriam būtų suteiktas „gero“ apibrėžimas. Tai nekonfliktiškas, simpatiškas žmogus, visada mandagus ir draugiškas, pasiruošęs padėti ir palaikyti bet kurią akimirką. Ir tu dažnai nori būti toks pat. Kodėl?

Nuo vaikystės turime tam tikrus elgesio modelius, kurie padeda prisitaikyti prie gyvenimo visuomenėje. Vienas iš šių modelių yra „būti geram“. Tai padeda sulaukti palaikymo ir pripažinimo be didelių pastangų. Vaikai greitai išmoksta: būsi geras, gausi dovanų iš tėvų, o mokytojas tau bus palankesnis nei priekabiautojui. Laikui bėgant šis modelis gali tapti visų mūsų gyvenimo, verslo ir asmeninių santykių pagrindu. Prie ko tai veda ir kokios problemos laukia „gero“ žmogaus?

1. Paaukosite savo interesus dėl kitų.

Mandagumas ir noras išvengti konfliktų gali lemti tai, kad tam tikru momentu mes pradedame aukoti savo interesus vardan kitų. Taip yra dėl baimės būti atstumtam (draugų mokykloje, kolegų). Mums svarbu jausti, kad pas mus viskas tvarkoje ir esame mylimi, nes tai suteikia saugumo jausmą.

Noras įtikti visiems aplinkiniams verčia mus visada ir visur išlaikyti savo prekės ženklą, būti gerais taksi, parduotuvėje, metro. Automatiškai norime ką nors padaryti, kad įtiktume vairuotojui, o dabar jau duodame daugiau arbatpinigių nei derėtų. Ir mes tai darome visiškai netikėtai sau. Arba pradedame linksminti kirpėją pokalbiais, užuot tiesiog atsipalaidavę kėdėje. Arba netolygiai lakavusiai manikiūrininkei pastabų nedarome – tai mūsų mėgstamiausias salonas, kam gadinti gerą įspūdį apie save?

Mes kenkiame sau darydami tai, kas mums nepatinka, arba tylėdami, kai pažeidžiami mūsų interesai.

Dėl to mūsų dėmesys krypsta nuo vidinio į išorinį: užuot nukreipę resursus darbui su savimi, visas pastangas skiriame išoriniams ženklams. Mums svarbiau, ką jie galvoja ir sako apie mus, ir mes darome viską, kad būtume įvertinti ir patvirtinti.

Netgi mūsų pačių gerovė mums nebeįdomi: kenkiame sau darydami tai, kas mums nepatinka, arba tylime, kai pažeidžiami mūsų interesai. Mes atsisakome savęs dėl kitų.

Kartais būtent dėl ​​to smarkiai pasikeičia nuotaika, kai nekonfliktiškas ir mandagus žmogus šeimoje tampa tikru monstru. Gerai būti su nepažįstamais žmonėmis gana lengva, bet namuose nusiimame kaukę ir nusiimame ant artimųjų — rėkiame, keikiames, baudžiame vaikus. Juk šeima mus jau myli ir „niekur nedings“, tu negali stovėti ceremonijoje, atsipalaiduoti ir pagaliau tapti savimi.

Tokį elgesį turi išmokti visi – didelis viršininkas ar mažas tarnautojas, vaikas ar tėvai. Nes tai mūsų gyvenimo pusiausvyros klausimas, ką mes patys duodame ir gauname. O jei taip daug mums duodantiems artimiesiems neatsakysime tuo pačiu, mūsų gyvenimas gali pasisemti ritulio: šeima iširs, draugai nusisuks.

2. Tapsite priklausomi nuo kažkieno pritarimo.

Toks elgesio modelis formuoja skausmingą priklausomybę nuo kažkieno pritarimo. Nuo ryto iki vakaro turime girdėti komplimentus, talento ar grožio pripažinimą. Tik taip jaučiamės pasitikintys, įkvėpti, galime kažką padaryti. Jis veikia kaip energetinis narkotikas. Mums jo reikia norint užpildyti vidinę tuštumą.

Išorė tampa svarbi, o vidinės vertybės, jausmai ir pojūčiai nublanksta į antrą planą.

Tokia schema veda į kategorišką visko, kas su mumis vyksta, suvokimą. Ryškus pavyzdys – skausmingai reaguojantis į bet kokią pastabą, net į konstruktyvią kritiką. Jo modelyje bet koks grįžtamasis ryšys suvokiamas tik pagal du rodiklius: „Aš geras“ arba „Aš blogas“. Dėl to nustojame atskirti, kur yra juoda, o kur balta, kur tiesa, o kur glostymas. Žmonėms vis sunkiau su mumis bendrauti – nes kiekviename, kuris mumis nesižavi, matome „priešą“, o jei kas nors mus kritikuoja, priežastis yra tik viena – jis tiesiog pavydi.

3. Iššvaistysite savo energiją

Jūsų draugai ginčijosi, o jūs norite palaikyti gerus santykius su abiem? Taip nebūna. Poeto žodžiais tariant, „neįmanoma būti su tais ir su tais, neišduodant tų ir tų“. Jei stengsitės būti geri ir ten, ir ten, arba visada užimate neutralią poziciją, anksčiau ar vėliau tai sukels niokojimo jausmą. Ir greičiausiai abu draugai jausis išduoti, o jūs abu prarasite.

Yra ir kita problema: tu taip stengiesi būti naudingas kitiems, darai tiek daug dėl jų, kad tam tikru momentu pradedi reikalauti tokio paties požiūrio į save. Atsiranda vidinis nerimas, susierzinimas, pradedi kaltinti visus. Ši priklausomybė veikia kaip ir bet kuri kita priklausomybė: ji veda į pražūtį. Žmogus praranda save.

Iššvaistytų pastangų, laiko, energijos jausmas jūsų neapleidžia. Juk išleidote tiek pastangų, bet dividendų nėra. O jūs – bankrutuojantis, energingas ir asmeniškas. Jaučiate vienatvę, susierzinimą, jums atrodo, kad niekas jūsų nesupranta. Ir tam tikru momentu jūs tikrai nustojate suprasti.

Jums nereikia daryti nieko ypatingo, kad užsitarnautumėte savo tėvų, mokytojų ar klasės draugų meilę.

Žinoma, visi nori būti apsupti „gerų žmonių“. Tačiau tikrai geras žmogus nėra tas, kuris visada seka kitų pavyzdžiu ir visame kame sutinka su kitų nuomone. Tai žmogus, kuris moka būti sąžiningas ir atviras, gali būti savimi, pasiruošęs duoti, bet tuo pačiu ginti savo interesus, įsitikinimus ir vertybes, išlaikydamas savo orumą.

Toks žmogus nebijo parodyti savo tamsiosios pusės ir lengvai susitaiko su kitų trūkumais. Jis moka adekvačiai suvokti žmones, gyvenimą ir nieko nereikalauja mainais už dėmesį ar pagalbą. Šis pasitikėjimas savimi suteikia jam sėkmės jausmą darbe ir asmeniniuose santykiuose. Juk iš tikrųjų nieko ypatingo daryti nereikia, kad pelnytum tėvų, mokytojų ar bendraklasių meilę. Mes jau verti meilės, nes kiekvienas iš mūsų jau yra geras žmogus pats savaime.

Palikti atsakymą