Turinys
Daugelis žmonių yra linkę perdėti savo išvaizdos trūkumus. Beveik kiekvienas bent kartą rado savyje trūkumų, kurių niekas, išskyrus jį, nepastebi. Tačiau, sergant dismorfofobija, noras juos ištaisyti tampa toks įkyrus, kad žmogus visiškai nustoja suvokti, kaip jo kūnas atrodo iš tikrųjų.
Kūno dismorfinis sutrikimas yra tada, kai per daug susikoncentruojame į tam tikrą kūno ypatybę ir manome, kad dėl to esame teisiami ir atstumiami. Tai rimtas ir klastingas psichikos sutrikimas, kurį reikia gydyti. Kosmetinė chirurgija kasdien dirba su žmonėmis, norinčiais pagerinti savo išvaizdą, o nustatyti šį sutrikimą nėra lengva užduotis.
Bet tai būtina, nes dismorfofobija yra tiesioginė kontraindikacija plastinei chirurgijai. Ar visada įmanoma jį atpažinti prieš pirmąsias operacijas? Pasakojame tikras istorijas iš medicinos mokslų kandidatės, plastikos chirurgės Ksenijos Avdošenko praktikos.
Kai dismorfofobija pasireiškia ne iš karto
Pats pirmasis pažinties su dismorfofobija atvejis ilgam įsirėžė chirurgo atmintyje. Tada į jos priėmimą atėjo jauna graži mergina.
Paaiškėjo, kad jai 28 metai ir ji nori sumažinti kaktos aukštį, padidinti smakrą, krūtis ir pašalinti nedidelį poodinių riebalų perteklių ant pilvo po bamba. Pacientas elgėsi adekvačiai, klausėsi, uždavė pagrįstus klausimus.
She had indications for all three operations: a disproportionately high forehead, microgenia — insufficient size of the lower jaw, micromastia — small breast size, there was a moderate contour deformity of the abdomen in the form of excess subcutaneous adipose tissue in its lower section.
She underwent a complex operation, lowering the hairline on her forehead, thereby harmonizing her face, enlarged her chin and chest with implants, and performed a small liposuction of the abdomen. Avdoshenko noticed the first «bells» of a mental disorder at the dressings, although bruises and swelling passed quickly.
Ji primygtinai prašė dar vienos operacijos.
Iš pradžių merginai smakras atrodė nepakankamai didelis, vėliau ji pareiškė, kad skrandis po operacijos „prarado žavesį ir tapo nepakankamai seksualus“, o vėliau sekė skundai dėl kaktos proporcijų.
The girl expressed doubts at every appointment for a month, but then she suddenly forgot about her stomach and forehead, and she even began to like her chin. However, at this time, breast implants began to bother her — she insistently asked for another operation.
Buvo akivaizdu: mergaitei reikėjo pagalbos, bet ne plastikos chirurgo. Jai buvo atsisakyta operuoti, švelniai patarta kreiptis į psichiatrą. Laimei, patarimas buvo išgirstas. Įtarimai pasitvirtino, psichiatras diagnozavo dismorfofobiją.
Merginai buvo atliktas gydymo kursas, po kurio plastinės operacijos rezultatas ją tenkino.
Kai plastinės operacijos pacientui tapo kasdienybe
Patients «wandering» from surgeon to surgeon also come to Ksenia Avdoshenko. Such people undergo surgery after surgery, but remain dissatisfied with their own appearance. Quite often, after another (completely unnecessary) intervention, quite real deformations appear.
Just such a patient recently came to the reception. Seeing her, the doctor suggested that she had already done rhinoplasty, and most likely more than once. Only a specialist will notice such things — an ignorant person may not even guess.
At the same time, the nose, according to the plastic surgeon, looked good — small, neat, even. “I will note right away: there is nothing wrong with the fact of a repeated operation. They are also carried out according to indications — including after fractures, when at first they urgently “collect” the nose and restore the septum, and only after that they think about aesthetics.
Tai nėra pats geriausias scenarijus, tačiau ne visose ligoninėse dirba plastikos chirurgai, ne visada pavyksta ką nors padaryti iš karto. O jei pacientas po reabilitacijos bando grąžinti seną nosį, tai ne visada pavyksta tai padaryti per vieną operaciją. Arba visai neveikia.
Ir apskritai, jei pacientas yra kategoriškai nepatenkintas kokios nors operacijos rezultatu, chirurgas vėl gali paimti instrumentus“, – aiškina Ksenija Avdošenko.
Noriu kaip tinklaraštininkė
The patient, despite the operations already undergone, did not suit the shape of the nose categorically. She showed the doctor photos of the girl blogger and asked to «do the same.» The surgeon looked at them carefully — advantageous angles, competent makeup, light, and somewhere photoshop — the bridge of the nose in some pictures looked unnaturally thin.
“But you have a no less neat nose, the shape is the same, but it’s not in my power to make it thinner,” the doctor began to explain. «How many times have you had surgery already?» she asked. «Three!» the girl replied. We moved on to inspection.
Dar vienos operacijos padaryti buvo neįmanoma ne tik dėl galimos dismorfofobijos. Po ketvirtosios plastinės operacijos nosis galėjo būti deformuota, neatlaikiusi kitos intervencijos, galbūt būtų pablogėjęs kvėpavimas. Chirurgas pasodino pacientę ant sofos ir ėmė jai aiškinti priežastis.
The girl seemed to understand everything. The doctor was sure that the patient was leaving, but she suddenly approached her and said that «the face is too round, the cheeks need to be reduced.»
„Mergaitė verkė, ir aš mačiau, kaip ji nekentė savo patrauklaus veido. Buvo skaudu žiūrėti!
Dabar belieka tikėtis, kad ji vadovausis patarimu kreiptis į visai kito profilio specialistą, o dar kažko keisti savyje nesiryš. Juk jei ankstesnės operacijos jos netenkino, kitos lauks toks pat likimas! apibendrina plastikos chirurgas.
Kai pacientas duoda SOS signalą
Patyrę plastikos chirurgai, pasak eksperto, turi savų pacientų psichikos stabilumo patikrinimo būdų. Tenka skaityti psichologinę literatūrą, aptarti su kolegomis ne tik chirurginę praktiką, bet ir bendravimo su sunkiais ligoniais būdus.
Jei per pirmą vizitą pas plastikos chirurgą kas nors kelia nerimą paciento elgesyje, jis gali subtiliai patarti kreiptis į psichoterapeutą ar psichiatrą. Jeigu žmogus jau lankosi pas specialistą, jis paprašys atnešti jo nuomonę.
If a person hates his body and appearance — he needs help
Tuo pačiu metu, anot Ksenijos Avdošenko, yra nerimą keliančių signalų, kuriuos gali pastebėti ne tik psichologas, psichiatras ar plastikos chirurgas priimamajame, bet ir artimieji bei draugai: „Pavyzdžiui, žmogus, neturintis medicininio išsilavinimo, t. išklausęs gydytojo nuomonę, sugalvoja savo operacijos metodą, braižo schemas.
He does not study new methods, does not ask about them, but invents and imposes his own “inventions” — this is an alarming bell!
Jei žmogus be rimtos priežasties pradeda verkti, kalbėdamas apie savo išvaizdą, tai jokiu būdu neturėtų būti ignoruojama. Jei žmogus ryžtasi plastinei operacijai, bet prašymas neadekvatus, reikėtų būti atsargiems.
Manija dėl vapsvos juosmens, maža nosis su plonu mostu, per ploni ar per aštrūs skruostikauliai gali rodyti kūno dismorfofobiją. Jei žmogus nekenčia savo kūno ir išvaizdos, jam reikia pagalbos!“ – daro išvadą chirurgas.
Pasirodo, jautrumas, dėmesys ir pagarba tiek pacientams, tiek artimiesiems – paprasta, bet labai svarbi priemonė kovojant su dismorfofobija. Palikime šio sutrikimo gydymą psichiatrams.