Turinys
Valentino dieną prisiminėme literatūroje ir kine aprašytas meilės istorijas. Ir apie jų siūlomus antspaudus santykiuose. Deja, daugelis šių romantiškų scenarijų nepadeda mums užmegzti santykių, o tik sukelia nusivylimą. Kuo romanų ir filmų herojai skiriasi nuo mūsų?
Užaugę atsisveikiname su stebuklingu pasakų pasauliu. Suprantame, kad lydekai liepus saulė neišeis, jokie lobiai sode nepalaidoti, o visagalis džinas iš senos lempos nepasirodys ir kenksmingo klasioko nepavers ondatra.
Tačiau kai kurias iliuzijas keičia kitos – tos, kurias mums dosniai teikia romantiniai filmai ir knygos. „Romantizmas supriešina meilę rutinai, aistrą su racionaliu pasirinkimu, kovą su ramiu gyvenimu“, – sako filosofas Alainas de Bottonas. Konfliktai, sunkumai ir įtemptas baigties laukimas daro kūrinį žavingą. Tačiau kai mes patys bandome galvoti ir jaustis mėgstamo filmo herojais, mūsų lūkesčiai atsisuka prieš mus.
Kiekvienas turi susirasti savo „antrą pusę“
Gyvenime sutinkame daugybę laimingų santykių variantų. Pasitaiko, kad du žmonės susituokia dėl pragmatiškų priežasčių, bet tada juos apima nuoširdi užuojauta vienas kitam. Būna ir taip: įsimylime, bet tada suprantame, kad negalime sutarti, ir nusprendžiame išvykti. Ar tai reiškia, kad santykiai buvo klaida? Atvirkščiai, tai buvo vertinga patirtis, padėjusi mums geriau suprasti save.
Istorijos, kuriose likimas herojus arba suveda, arba išskiria į skirtingas puses, mus tarsi erzina: idealas yra čia, klaidžioja kažkur šalia. Paskubėk, pažiūrėk į abu, kitaip pasiilgsi savo laimės.
Filme „Mr. Niekas» herojus gyvena keliais ateities variantais. Pasirinkimas, kurį jis padarė vaikystėje, suartina jį su trimis skirtingomis moterimis, tačiau tik su viena jis jaučiasi tikrai laimingas. Autoriai perspėja, kad mūsų laimė priklauso nuo mūsų pasirinkimų. Tačiau toks pasirinkimas skamba radikaliai: arba susirask savo gyvenimo meilę, arba suklysti.
Net ir sutikę tinkamą žmogų, abejojame – ar jis tikrai toks geras? O gal reikėjo viską mesti ir išvykti keliauti su tuo fotografu, kuris taip gražiai dainavo su gitara įmonės vakarėlyje?
Priimdami šias žaidimo taisykles, mes pasmerkiame save amžinai abejonei. Net ir sutikę tinkamą žmogų, abejojame – ar jis tikrai toks geras? Ar jis mus supranta? O gal reikėjo viską palikti ir keliauti su tuo vaikinu-fotografu, kuris taip gražiai dainavo su gitara įmonės vakarėlyje? Prie ko gali privesti šie metimai, galima pamatyti Emmos Bovary likimo pavyzdyje iš Flauberto romano.
„Visą savo vaikystę ji praleido vienuolyne, apsupta svaiginančių romantiškų pasakų“, – svarsto Allenas de Bottonas. — Dėl to ji įkvėpė save, kad jos išrinktasis turi būti tobula būtybė, gebanti giliai suprasti savo sielą ir kartu sujaudinti intelektualiai bei seksualiai. Neradusi savo vyro šių savybių, ji bandė jas įžvelgti įsimylėjėliuose – ir sužlugdė save.
Meilę reikia laimėti, bet ne išlaikyti
„Didžiulė mūsų gyvenimo dalis praleidžiama ilgesis ir ieškant to, ko net neįsivaizduojame“, – rašo psichologas Robertas Johnsonas, knygos „Mes: gilūs romantiškos meilės aspektai“ autorius. „Nuolat abejodami, keisdamiesi iš vieno partnerio į kitą, mes neturime laiko žinoti, ką reiškia būti santykiuose. Bet ar galite dėl to kaltinti save? Ar ne tai modelis, kurį matome Holivudo filmuose?
Įsimylėjėliai išsiskiria, kažkas nuolat trukdo jų santykiams. Tik į pabaigą jie pagaliau atsiduria kartu. Tačiau kaip jų likimas susiklostys toliau, mes nežinome. Ir dažnai mes net nenorime žinoti, nes bijome su tokiu vargu pasiektos idilės sunaikinimo.
Bandydami pagauti ženklus, kuriuos mums neva siunčia likimas, patenkame į saviapgaulę. Mums atrodo, kad kažkas iš išorės valdo mūsų gyvenimą, ir dėl to mes vengiame atsakomybės už savo sprendimus.
„Daugelio iš mūsų gyvenime pagrindinis iššūkis atrodo kitaip nei literatūros ir kino herojų gyvenime“, – sako Alainas de Bottonas. „Mums tinkančio partnerio paieška yra tik pirmas žingsnis. Toliau turime sugyventi su asmeniu, kurio beveik nepažįstame.
Čia atsiskleidžia romantiškos meilės idėjoje glūdi apgaulė. Mūsų partneris gimė ne tam, kad būtume laimingi. Galbūt net suprasime, kad klydome dėl savo išrinktojo. Romantinių idėjų požiūriu tai yra nelaimė, tačiau kartais būtent tai paskatina partnerius geriau pažinti vienas kitą ir nutraukti iliuzijas.
Jei abejojame – gyvenimas pasakys atsakymą
Romanai ir scenarijai paklūsta pasakojimo dėsniams: įvykiai visada išsirikiuoja taip, kaip reikia autoriui. Jei herojai išsiskirs, po daugelio metų jie tikrai galės susitikti - ir šis susitikimas pakurstys jų jausmus. Priešingai, gyvenime pasitaiko daug sutapimų, o įvykiai dažnai vyksta nenuosekliai, nesusiję vienas su kitu. Tačiau romantiškas mąstymas verčia mus ieškoti (ir rasti!) ryšių. Pavyzdžiui, galime nuspręsti, kad atsitiktinis susitikimas su buvusia meile nėra atsitiktinis. Gal tai likimo užuomina?
Realiame gyvenime visko gali nutikti. Galime vienas kitą pamilti, tada atvėsti ir vėl suvokti, kokie brangūs mums yra mūsų santykiai. Romantinėje literatūroje ir kine šis judėjimas dažniausiai būna vienpusis: veikėjai suvokę, kad jausmai atšalo, išsisklaido į skirtingas puses. Jei autorius neturi jiems kitų planų.
„Bandydami pagauti ženklus, kuriuos mums tariamai siunčia likimas, patenkame į saviapgaulę“, – sako Alainas de Bottonas. „Mums atrodo, kad mūsų gyvenimą kažkas valdo iš išorės, todėl mes vengiame atsakomybės už savo sprendimus“.
Meilė reiškia aistrą
Tokie filmai kaip „Įsimylėkite mane, jei išdrįsi“ siūlo bekompromisę poziciją: santykiai, kuriuose jausmai yra sustiprinti iki ribos, yra vertingesni už bet kokią kitą meilės formą. Negalėdami tiesiogiai išreikšti savo jausmų, veikėjai kankina vienas kitą, kentėdami nuo savo pažeidžiamumo ir tuo pačiu bandydami palenkti kitą, priversti pripažinti savo silpnumą. Jie išsiskiria, susiranda kitus partnerius, kuria šeimas, bet po daugelio metų supranta: išmatuotas gyvenimas poroje niekada nesuteiks jiems to jaudulio, kurį jie patyrė vienas su kitu.
„Nuo vaikystės įpratome matyti personažus, kurie nuolat persekioja vienas kitą, tiesiogine ir perkeltine prasme“, – sako Sheryl Paul, nerimo sutrikimų konsultantė. „Mes įsisaviname šį modelį, įtraukiame jį į savo santykių scenarijų. Priprantame, kad meilė yra nuolatinė drama, kad troškimo objektas turi būti toli ir nepasiekiamas, kad prie kito prieiti ir parodyti savo jausmus galima tik per emocinį smurtą.
Priprantame, kad meilė yra nuolatinė drama, kad troškimo objektas turi būti toli ir nepasiekiamas.
Dėl to pagal šiuos modelius kuriame savo meilės istoriją ir nupjauname viską, kas atrodo kitaip. Kaip sužinoti, ar partneris mums tinka? Turime savęs paklausti: ar jaučiame baimę jo akivaizdoje? Ar mes pavydime kitiems? Ar jame yra kažkas neprieinamo, draudžiamo?
„Sekdami romantiškų santykių modelius patenkame į spąstus“, – aiškina Sheryl Paul. – Filmuose veikėjų istorija baigiasi įsimylėjimo stadijoje. Gyvenime santykiai vystosi toliau: aistra atslūgsta, o patrauklus partnerio šaltumas gali virsti egoizmu, o maištingumas – nebrandumu.
Mūsų partneris gimė ne tam, kad būtume laimingi. Galbūt net suprasime, kad klydome dėl savo išrinktojo.
Kai sutinkame gyventi literatūros ar filmo veikėjo gyvenimą, tikimės, kad viskas vyks pagal planą. Likimas atsiųs mums Meilę reikiamu momentu. Ji stumdys mus prieš Jį (arba Ją) prie durų, o kai mes nedrąsiai rinksime iš rankų iškritusius daiktus, tarp mūsų kils jausmas. Jei toks likimas, mes tikrai būsime kartu, kad ir kas nutiktų.
Gyvendami pagal scenarijų, tampame tų taisyklių kaliniais, kurios veikia tik išgalvotame pasaulyje. Tačiau jei žengsime už siužeto ribų, spjovę į romantiškus išankstinius nusistatymus, viskas greičiausiai bus šiek tiek nuobodžiau nei mūsų mėgstami personažai. Bet kita vertus, iš savo patirties suprasime, ko iš tikrųjų norime ir kaip susieti savo norus su partnerio norais.
Šaltinis: Financial Times.