Jie viską daro kartu: kur vienas, ten kitas. Gyvenimas atskirai nuo partnerio jiems neturi prasmės. Tai atrodo idealas, kurio daugelis siekia. Tačiau tokia idilė yra kupina pavojų.
„Visą laisvalaikį leidžiame kartu, visada kartu važiuojame aplankyti draugų ir pažįstamų, atostogaujame tik dviese“, – sako 26 metų Katerina.
„Aš neegzistuoju be tavęs“ – toks yra neišskiriamų porų šūkis. Marija ir Jegoras dirba kartu. „Jie yra kaip vienas organizmas – mėgsta tą patį, rengiasi ta pačia spalvų schema, netgi užbaigia vienas kito frazes“, – sako psichoanalitikas Saverio Tomasella, knygos „The Merge Relationship“ autorius.
Bendra patirtis, baimė ir įprotis
Psichoanalitikas mano, kad neišskiriamas poras galima suskirstyti į tris tipus.
Pirmasis tipas — tai santykiai, užsimezgę labai anksti, kai partneriai dar tik formavosi. Jie gali būti draugai iš mokyklos, o gal net iš pradinės mokyklos. Patirtis augant kartu sutvirtina jų santykius – kiekvienu gyvenimo laikotarpiu jie matydavo vienas kitą šalia, tarsi atspindį veidrodyje.
Antrasis tipas — kai vienas iš partnerių, o gal ir abu, negali pakęsti vienatvės. Jei jo išrinktoji nusprendžia vakarą praleisti atskirai, jis jaučiasi apleistas ir nereikalingas. Būtinybę susilieti tokiuose žmonėse skatina baimė, kad jie liks vieni. Tokie santykiai dažniausiai atgimsta, tampa priklausomi.
Trečias tipas - tie, kurie užaugo šeimoje, kurioje santykiai buvo tik tokie. Šie žmonės tiesiog vadovaujasi modeliu, kuris visada buvo prieš akis.
Trapi idilė
Savaime santykių, kuriuose partnerių gyvenimai glaudžiai susipynę, negalima pavadinti toksiškais. Kaip ir visa kita, tai yra saiko reikalas.
„Kai kuriais atvejais meilės paukščiai vis tiek išlaiko tam tikrą savarankiškumą, ir tai netampa problema“, – sako Saverio Tomasella. — Kituose susiliejimas tampa visiškas: vienas be kito jaučiasi ydingas, nepilnavertis. Yra tik „mes“, o ne „aš“. Pastaruoju atveju santykiuose dažnai kyla nerimas, partneriai gali pavydėti ir bandyti vienas kitą kontroliuoti.
Emocinė priklausomybė yra pavojinga, nes ji apima intelektualinę ir net ekonominę priklausomybę.
Kai asmeninės ribos išsitrina, mes nustojame atskirti save nuo kito žmogaus. Ateina iki to, kad menkiausius nesutarimus suvokiame kaip grėsmę gerovei. Arba atvirkščiai, ištirpę kitame, nustojame klausytis savęs ir dėl to – lūžio atveju – išgyvename ūmią asmeninę krizę.
„Emocinė priklausomybė pavojinga, nes sukelia intelektualinę ir net ekonominę priklausomybę“, – aiškina ekspertas. „Vienas iš partnerių dažnai gyvena tarsi dviese, o kitas lieka nesubrendęs ir negali priimti savarankiškų sprendimų.
Priklausomi santykiai dažniausiai užsimezga tarp žmonių, kurie vaikystėje neturėjo saugių, pasitikėjimo kupinų santykių su tėvais. „Šis jau patologinis kito žmogaus poreikis tampa būdu – deja, bet nesėkmingai – užpildyti emocinę tuštumą“, – aiškina Saverio Tomasella.
Nuo santakos iki kančios
Priklausomybė pasireiškia įvairiais signalais. Tai gali būti nerimas net dėl trumpalaikio atsiskyrimo nuo partnerio, noro sekti kiekvieną jo žingsnį, žinoti, ką jis veikia konkrečiu momentu.
Kitas ženklas yra poros uždarymas savaime. Partneriai mažina kontaktų skaičių, susiranda mažiau draugų, atsiskiria nuo pasaulio nematoma siena. Visi, kurie leidžia sau abejoti savo pasirinkimu, tampa priešais ir yra atkirsti. Tokia izoliacija gali sukelti net konfliktus, santykių su artimaisiais ir draugais nutrūkimą.
Jei santykiuose pastebite šiuos požymius, verta kuo greičiau pasikonsultuoti su terapeutu.
„Kai priklausomybė tampa akivaizdi, meilė perauga į kančią, tačiau net mintis apie išsiskyrimą partneriams atrodo neįtikėtina“, – komentuoja Saverio Tomasella. — Norėdami objektyviai pažvelgti į situaciją, partneriai pirmiausia turi suvokti save kaip individus, išmokti įsiklausyti į savo norus ir poreikius. Galbūt jie nuspręs likti kartu, bet naujomis sąlygomis, kurios atsižvelgs į kiekvieno asmeninius interesus.