Jie gali būti mūsų pažįstami, išoriškai klestintys ir sėkmingi. Bet mes nežinome, kas vyksta jų namuose. O jei išdrįsta prabilti, jų žodžių niekas nežiūri rimtai. Ar vyras yra smurto auka? Ar žmona jį muša? Taip nebūna!
Šiam tekstui man buvo sunku rasti asmeninių istorijų. Draugų paklausiau, ar žino apie tokias šeimas, kur žmona muša vyrą. Ir beveik visada man atsakydavo išsišiepę arba klausdavo: „Turbūt tai beviltiškos moterys, kurios muša savo vyrus, kurie geria ir vartoja narkotikus? Vargu ar kas nors pagalvos, kad smurtas yra leistinas, juolab, kad iš jo galima juoktis.
Iš kur tada ši beveik refleksinė ironija? Galbūt tiesiog niekada negalvojome, kad smurtas šeimoje gali būti nukreiptas į vyrą. Kažkaip keistai skamba... Ir iškart kyla klausimai: kaip tai įmanoma? Kaip silpnasis gali nugalėti stiprųjį ir kodėl stiprus tai ištveria? Tai reiškia, kad jis stiprus tik fiziškai, bet silpnas viduje. ko jis bijo? Negerbia savęs?
Apie tokius atvejus nekalbama nei spaudoje, nei per televiziją. Vyrai apie tai tyli. Ar man reikia aiškinti, kad jie negali skųstis kitiems, negali kreiptis į policiją. Juk jie žino, kad yra pasmerkti ir pajuokti. Ir greičiausiai jie smerkia save. Ir mūsų nenoras apie juos galvoti, ir nenoras kalbėti paaiškinamas mus vis dar valdančios patriarchalinės sąmonės.
Atmušti neįmanoma: reiškia nustoti būti vyru, elgtis nevertai. Skyrybos yra baisu ir atrodo kaip silpnybė
Prisiminkime „flash mob“ #Nebijau pasakyti. Prievartą patyrusių moterų prisipažinimai sukėlė vienų šiltą užuojautą, o kitų – įžeidžiančius komentarus. Tačiau tuomet socialiniuose tinkluose neskaitėme nuo žmonų nukentėjusių vyrų prisipažinimų.
Tai nenuostabu, sako socialinis psichologas Sergejus Enikolopovas: „Mūsų visuomenėje vyrui dažniau atleidžiama už smurtą prieš moterį, nei jie supras vyrą, patyrusį smurtą šeimoje. Vienintelė vieta, kur galite tai pasakyti garsiai, yra psichoterapeuto kabinetas.
Aklavietė
Dažniausiai pasakojimai apie tai, kad žmona trenkia savo vyrą, nuskamba, kai į priėmimą ateina pora ar šeima, pasakoja šeimos psichoterapeutė Inna Khamitova. Tačiau kartais patys vyrai dėl to kreipiasi į psichologą. Dažniausiai tai yra klestintys, sėkmingi žmonės, kuriuose neįmanoma įtarti smurto aukų. Kaip jie patys paaiškina, kodėl toleruoja tokį elgesį?
Kai kurie nežino, ką daryti. Atmušti neįmanoma: reiškia nustoti būti vyru, elgtis nevertai. Skyrybos yra baisu ir atrodo kaip silpnybė. O kaip kitaip išspręsti šį žeminantį konfliktą – neaišku. „Jie jaučiasi bejėgiai ir beviltiški, nes nemato išeities“, – sako šeimos terapeutė.
Moteris be širdies
Yra ir antras variantas, kai vyras tikrai bijo savo partnerės. Taip nutinka tose porose, kur moteris turi sociopatinių bruožų: ji nesuvokia leistino ribų, nežino, kas yra užuojauta, gailestis, empatija.
„Paprastai jos auka yra nepasitikintis savimi žmogus, kuris pirmiausia kaltina save, kad su juo taip elgiamasi“, – aiškina Inna Khamitova. „Jo nuomone, jis yra blogiukas, o ne ji. Taip jaučiasi tie, kurie buvo įžeisti tėvų šeimoje, kurie vaikystėje galėjo būti smurto aukomis. Kai moterys pradeda jas žeminti, jos jaučiasi visiškai palaužtos.
Kai pora susilaukia vaikų, reikalai tampa dar sudėtingesni. Jie gali užjausti tėvą ir nekęsti motinos. Bet jei mama nejautri ir negailestinga, vaikas kartais įjungia tokį patologinės gynybos mechanizmą kaip „susitapatinimas su agresoriumi“: palaiko tėčio – aukos persekiojimą, kad pats netaptų auka. „Bet kuriuo atveju vaikas patiria psichologinę traumą, kuri paveiks jo tolesnį gyvenimą“, – įsitikinusi Inna Khamitova.
Situacija atrodo beviltiška. Ar psichoterapija gali atkurti sveikus santykius? Tai priklauso nuo to, ar moteris šioje poroje sugeba pasikeisti, – mano šeimos terapeutė. Pavyzdžiui, sociopatija praktiškai negydoma, todėl geriausia palikti tokius toksiškus santykius.
„Kitas dalykas, kai moteris ginasi nuo savo sužalojimų, kuriuos projektuoja ant savo vyro. Tarkime, ji turėjo smurtaujantį tėvą, kuris ją mušė. Kad tai nepasikartotų, dabar ji muša. Ne todėl, kad jai patiktų, o savigynai, nors niekas jos nepuola. Jei ji tai suvoks, šilti santykiai gali atgimti.
Vaidmenų painiava
Vis daugiau vyrų tampa smurto aukomis. Priežastis visų pirma yra tai, kaip šiais laikais keičiasi moterų ir vyrų vaidmenys.
“Women have entered the masculine world and act according to its rules: they study, work, reach career heights, participate in competition on an equal basis with men,” says Sergey Enikolopov. And the accumulated tension is discharged at home. And if earlier aggression in women usually manifested itself in an indirect, verbal form — gossip, «hairpins», slander, now they more often turn to direct physical aggression … which they themselves cannot cope with.
“The socialization of men has always included the ability to control their aggression,” notes Sergey Enikolopov. — In Russian culture, for example, boys had rules on this matter: “fight to the first blood”, “they don’t beat the lying down”. But no one has taught girls and is not teaching them to control their aggression.”
Ar pateisiname smurtą vien tuo, kad agresorė yra moteris?
Kita vertus, moterys dabar tikisi, kad vyrai bus rūpestingi, jautrūs, švelnūs. Tačiau tuo pat metu lyčių stereotipai niekur nedingo, ir mums sunku pripažinti, kad moterys gali būti tikrai žiaurios, o vyrai – švelnūs ir pažeidžiami. O vyrams esame ypač negailestingi.
„Nors sunku pripažinti ir visuomenė to nesuvokia, tačiau moters sumuštas vyras iškart praranda vyro statusą“, – sako psichoanalitikas ir klinikinis psichologas Serge'as Efezas. „Manome, kad tai absurdiška ir juokinga, netikime, kad taip gali būti. Tačiau smurto auką palaikyti reikėtų“.
Atrodo, jau supratome, kad dėl smurto prieš moterį visada kaltas vyras. Tačiau išeina, kad smurto prieš vyrą atveju kaltas jis pats? Ar pateisiname smurtą vien tuo, kad agresorė yra moteris? „Prireikė daug drąsos apsispręsti dėl skyrybų“, – prisipažino vienas iš tų, su kuriais man pavyko pasikalbėti. Taigi, ar tai vėl drąsos reikalas? Panašu, kad patekome į aklavietę…