Turinys
Kad ir kokia bebūtų pagunda, niekada nesugebėsime lengvai padalinti pasaulio į du paprastus ir suprantamus polius: juodą ir baltą, teigiamą ir neigiamą, ir atitinkamai traktuoti žmones bei įvykius. Mūsų prigimtis yra dvilypė, todėl dažnai patiriame dvejopą patirtį, kurią sunku išsiaiškinti. Mūsų skaitytoja pasakoja, kokius prieštaringus jausmus joje sukelia išsiskyrimas su žmogumi, kurio ji nebelaiko artimu.
Jau nemažai laiko po skyrybų, kai netikėtai sau prisipažinau, kad jaučiu nostalgiją mūsų bendram gyvenimui. Žvelgdamas atgal, daug ką matau aiškiau ir nuoširdžiau. Mes visada vakarieniaudavome kartu, o paskui sėdėdavome vienas kitą apsikabinę, žiūrėdavome filmus ir abu mėgdavome tas valandas vieni. Prisimenu, kaip jis laikė mane už rankos, kai pas gydytoją mums pasakė, kad turėsime sūnų. Tiesa, dabar žinau, kad būtent tuo metu jis palaikė santykius su kita moterimi.
Kai prisimenu šiuos epizodus, jaučiuosi džiaugsmingas, liūdnas ir nepakeliamai įskaudintas. Klausiu savęs: kodėl man kartais taip liūdna, kad santykiai su žmogumi, kurio nebenoriu matyti šalia, vis tiek nesusiklostė? Kartais man atrodo, kad tai neturi jokios logikos. Džiaugiuosi, kad niekas kitas nežaidžia mano jausmais, o kartu ir apgailestauju, kad mums nepavyko tapti laiminga pora. Nenoriu būti su šiuo žmogumi, bet negaliu „išjungti“ savo jausmų.
Nors jis apgaudinėjo ir padarė viską, kad pajusčiau mūsų skyrybų skausmą, vis tiek pasiilgstu laikotarpio, kai mylėjomės ir negalėjome atsiplėšti vienas nuo kito. Buvome tikri, kad būsime kartu visą likusį gyvenimą. Niekada nebuvau patyręs nieko panašaus į magnetinę bangą, kuri užliejo mus.
Neneigsiu, kad mūsų santykiuose buvo ir laimingas laikotarpis, už kurį esu jam dėkinga
Tuo pačiu metu aš nekenčiu savo buvusio. Žmogus, kuris sutrypė mano pasitikėjimą ir nuleido mano jausmus veltui. Negaliu jam atleisti, kad jis neatėjo pas mane, kai mūsų santykiai pirmą kartą įstrigo ir jis jautėsi apgailėtinai. Vietoj to, jis bandė rasti supratimą ir paramą iš kito. Su šia moterimi jis aptarė mūsų asmenines problemas. Jis pradėjo su ja santykius, kai buvau nėščia su mūsų sūnumi, ir man vis dar sunku, įskaudinta ir gėda dėl to, kaip jis elgėsi.
Tačiau negaliu neigti, kad mūsų santykiuose buvo laimingas laikotarpis, už kurį esu jam dėkingas. Tai nereiškia, kad noriu jį susigrąžinti, ir nepanaikina skausmo, kurį jis man sukėlė. Tačiau negaliu pamiršti, kaip nerūpestingai juokėmės, keliavome, mylėjomės, svajojome apie ateitį. Galbūt tai, kad galiausiai radau jėgų pripažinti savo sunkius jausmus buvusiam vyrui, leido man paleisti šiuos santykius. Galbūt tai buvo vienintelis būdas judėti toliau.
„Nuvertindami gyvenimą kartu su buvusiu partneriu, mes nuvertiname save“
Tatjana Mizinova, psichoanalitikė
Galite nuoširdžiai pasidžiaugti šios istorijos heroje, nes jos visų jausmų atpažinimas yra sveikiausias būdas reaguoti į situaciją. Paprastai mes nesileidžiame į santykius su mums nemaloniais žmonėmis. Gyvename ryškiomis ir nepakartojamomis akimirkomis, kurios gali nepasikartoti. Laukiame kitų santykių, kurie mums gali tikti labiau, bet jie nebus visiškai tokie patys, nes viskas keičiasi – ir mes, ir mūsų suvokimas.
Tobulų santykių nėra, tai iliuzija. Juose visada slypi dviprasmiškumas. Yra kažkas gero ir svarbaus, kas suartino žmones ir laikė juos kartu, bet yra ir kažkas, kas sukelia skausmą ir nusivylimą. Kai nuolatinio nusivylimo sunkumas viršija malonumą, žmonės išsiskirsto. Ar tai reiškia, kad reikia pamiršti visus gerus dalykus ir atsisakyti savo gyvenimo patirties? Ne! Svarbu, kad išgyventume visas gedėjimo fazes: neigimą, pyktį, derėjimąsi, depresiją, priėmimą.
Dažnai geranoriški draugai, stengdamiesi palaikyti, stengiasi kiek įmanoma sumenkinti mūsų buvusį partnerį. Kam taip jaudintis, jei jis buvo nieko vertas, egoistas ir tironas? Ir netgi atneša trumpalaikį palengvėjimą... Tik dabar iš to daugiau žalos.
Pasiilgome ne žmogaus, o širdžiai brangių akimirkų, kurios yra susijusios su juo
Pirma, nuvertindami „priešą“, jie nuvertina ir mus, leisdami suprasti, kad ką nors išsirinkome ne todėl, kad mūsų kartelė nėra aukšta. Antra, mes įstringame pykčio fazėje, o tai labai sulėtina išėjimą iš traumuojančios situacijos, nepaliekant resurso kurti kažką naujo.
Sąmoningai išsiskyrę su partneriu nuoširdžiai sakome, kad daugiau santykių su šiuo žmogumi nenorime. Kodėl jo pasiilgome ir prisimename? Verta užduoti sau tiesioginį klausimą: ko aš pasiilgau? Greičiausiai paaiškės, kad pasiilgstame ne žmogaus, o tų širdžiai mielų akimirkų, kurios asocijuojasi su juo, tų laimės akimirkų, kurios buvo išgyventos kartu, o dažnai ir fantazijų, kurias mumyse sužadino partneris.
Būtent už šias akimirkas esame dėkingi, jos mums brangios, nes yra svarbi mūsų gyvenimo patirties dalis. Kai tai sutiksite, galėsite judėti toliau ir pasikliauti jais kaip savo svarbiausiu ištekliu.