Grybų dauginimosi rūšys
Yra trys grybų dauginimosi tipai – vegetatyvinis, nelytinis ir seksualinis. Dažnai jie pakeičia vienas kitą grybų augimo ir vystymosi procese.
Vegetatyvinis grybų dauginimasis vyksta atskiriant grybienos dalis, taip pat pumpurus, chlamidosporas, artrosporas ir brangakmenius. Grybienos dalių išskyrimas yra pagrindinis grybų vegetatyvinio dauginimo būdas. Grybiena gali susidaryti bet kurioje senojo grybienos dalyje, kurioje yra pajėgi ląstelė. Reprodukcijai tinka ir neląstelinio grybienos sritys. Šis dauginimo būdas naudojamas auginant naminius valgomuosius grybus.
Pumpuras yra grybų vegetatyvinio dauginimo būdas. Jis randamas grybuose su į mieles panašiu talu. Šio proceso metu dukterinė ląstelė atsiskiria nuo motininės ląstelės pertvaros pagalba ir tada funkcionuoja kaip atskiras vienaląstis organizmas. Reikėtų pažymėti, kad mielių ląstelė negali pumpuotis neribotą laiką. Tobulų padalijimų skaičių galima nustatyti pagal chitininius žiedus, kurie matomi inkstų atsiskyrimo vietoje. Senos mielių ląstelės yra didesnės nei jaunos, tačiau jų yra mažiau.
Artrosporos – specialios vegetatyvinio grybų dauginimosi ląstelės, kitas jų pavadinimas – oidija. Jie atsiranda dėl hifų padalijimo, pradedant nuo galiukų, į daugybę procesų, vėliau jie suteiks gyvybę naujai grybienai. Oidijos turi ploną apvalkalą ir trumpą gyvenimo trukmę. Jų galima rasti ir kitose grybų rūšyse.
Brangakmeniai yra oidijos porūšis, jie išsiskiria storesniu ir tamsesnės spalvos apvalkalu, taip pat ilgiau tarnauja. Brangakmenių randama žvėrių gyvūnuose, taip pat dėmių ir netobulumų.
Chlamidosporos reikalingos vegetatyviniam grybų dauginimuisi. Jie turi tankius tamsios spalvos lukštus ir toleruoja atšiaurias sąlygas. Jie atsiranda sutankinant ir atskiriant atskirų grybienos ląstelių turinį, kuris šio proceso metu yra padengtas tankiu tamsios spalvos apvalkalu. Chlamidosporos, atskirtos nuo motinos hifų ląstelių, gali išgyventi ilgą laiką bet kokiomis atšiauriomis sąlygomis. Pradėjus dygti juose atsiranda sporuliacinių organų arba grybienos. Chlamidosporų yra daugelyje bazidiomicetų, deuteromicetų ir oomicetų.
Nelytinis dauginimasis užima svarbią vietą grybų paplitimo gamtoje srityje ir yra vienas pagrindinių šių organizmų bruožų. Šio tipo dauginimasis vyksta naudojant sporas, kurios susidaro be apvaisinimo ant specialių organų. Šie organai savo forma ir savybėmis skiriasi nuo grybienos vegetatyvinių hifų. Taikant endogeninį sporų formavimo metodą, išskiriami du sporinių organų tipai – zoosporangija ir sporangija. Konidijos atsiranda egzogeniškai.
Grybų sporos yra pagrindinės reprodukcijos struktūros. Pagrindinė sporų funkcija yra sukurti naujus tam tikros rūšies individus, taip pat juos perkelti į naujas vietas. Jie skiriasi kilme, ypatybėmis ir atsiskaitymo būdais. Jie dažnai yra apsaugoti tankiu apsauginiu apvalkalu iš daugelio sluoksnių arba neturi ląstelės sienelės, gali būti daugialąsčiai, gabenami vėjo, lietaus, gyvūnų ar net judėti savarankiškai, naudojant žvynelius.
Zoosporos yra nelytinės grybų dauginimosi struktūros. Tai plikos protoplazmos atkarpos, neturinčios apvalkalo, turinčios vieną ar daugiau branduolių su viena ar keliomis žvyneliais. Šios žvyneliai turi vidinę struktūrą, būdingą daugumai eukariotų. Jos reikalingos grybams įsikurti, turi nežymų maistinių medžiagų kiekį ir negali ilgai išlikti gyvybingos. Endogeniškai atsiranda zoosporangijose. Zoosporos padeda daugintis žemesniems grybams, kurie daugiausia yra vandens, tačiau zoosporangijos taip pat randamos daugelyje sausumos grybų, gyvenančių ant sausumos augalų.
Zoosporangiumas yra sporas turintis organas, gaminantis judrias, nelytiškai besidauginančias sporas, turinčias žiuželius. Šios sporos vadinamos zoosporomis. Paprastai zoosporangijos atsiranda tiesiai ant vegetatyvinių hifų, be specializuotų sporangioforų.
Sporangiosporos (aplanosporos) yra nelytinio grybų dauginimosi struktūros. Jie yra nejudrūs, neturi judėjimo organų, yra apvalkalas. Jos reikalingos grybams įsikurti, turi nežymų maistinių medžiagų kiekį ir negali ilgai išlikti gyvybingos. Jie atsiranda endogeniškai sporogeniniuose organuose (sporangijose). Sporos iš sporos išeina per apvalkalo angas (poras) arba pažeidžiant pastarojo vientisumą. Endogeninė sporuliacija vyksta primityvesniuose grybuose. Zygomycetes sporangiosporos dauginasi nelytiškai.
Sporangija – taip vadinamas sporinis organas, kurio viduje kyla ir auga nejudrios nelytinio dauginimosi sporos su apvalkalu. Daugumoje siūlinių grybų sporangija susidaro iš hifos viršūnės pabrinkimo po to, kai pertvara yra atskirta nuo pagrindinės hifos. Sporų susidarymo procese sporanginis protoplastas daug kartų dalijasi, sudarydamas daugybę tūkstančių sporų. Daugelyje grybų rūšių sporanginiai hifai morfologiškai labai skiriasi nuo vegetatyvinių hifų. Šiuo atveju jie vadinami sporangioforais.
Sporangioforai yra vaisius vedantys hifai, gaminantys sporangijas.
Konidijos yra nelytinio dauginimosi sporos, kurios susiformuoja taškiniu būdu sporų turinčio organo, vadinamo konidioforu, paviršiuje, atstovaujančios specializuotas grybienos dalis. Paprastosios konidijos aptinkamos marsupialuose, bazidiomicetuose ir anamorfiniuose grybuose. Netobuli grybai (deuteromicetai) gali daugintis tik konidijomis. Konidijų susidarymo būdai, jų ypatybės, asociacijos ir išsidėstymai yra labai įvairūs. Konidijos gali būti vienaląstės ir daugialąstės, įvairių formų. Skiriasi ir jų spalvos laipsnis – nuo skaidrios iki auksinės, dūminės, pilkos, alyvuogių, rausvos. Konidijų išsiskyrimas dažniausiai vyksta pasyviai, tačiau kai kuriais atvejais pastebimas aktyvus jų atmetimas.