Kiekvienas gali įvardyti daug savo „blogų“ savybių, kurias norėtų kontroliuoti. Mūsų apžvalgininkas psichoterapeutas Ilja Latypovas mano, kad kiti vis dar mato tikruosius mus. Ir jie priima mus tokius, kokie esame.
Mūsų idėjoje, kaip gerai kiti žmonės gali mus „skaityti“, yra du kraštutinumai. Vienas – jausmas, kad esame visiškai skaidrūs, pralaidūs, kad nieko nesugebame paslėpti. Šis skaidrumo jausmas ypač stiprus išgyvenant gėdą ar jos lengvesnę variaciją, gėdą – tai vienas iš gėdos bruožų.
Tačiau yra ir kitas kraštutinumas, susijęs su pirmuoju – idėja, kad nuo kitų žmonių galime nuslėpti tai, ką bijome ar gėdame parodyti. Ar tavo pilvukas kyšo? Įtrauksime kaip reikiant ir visada taip vaikščiosime — niekas nepastebės.
Kalbos defektas? Atidžiai stebėsime savo dikciją – ir viskas bus tvarkoje. Ar jūsų balsas dreba, kai nerimaujate? „Pernelyg“ veido paraudimas? Nelabai gerai pateikta kalba? Bjaurios išdaigos? Visa tai galima paslėpti, nes aplinkiniai, tai matydami, tikrai nuo mūsų nusisuks.
Sunku patikėti, kad kiti žmonės su mumis elgiasi gerai, matant daugybę mūsų bruožų.
Be fizinių negalių, yra ir asmenybės bruožų. Galite jų gėdytis ir stropiai maskuotis, tikėdami, kad sugebėsime juos paversti nematomais.
Godumas ar šykštumas, akivaizdus šališkumas (ypač jei mums svarbus objektyvumas – tada labai atsargiai slėpsime šališkumą), šnekumas, impulsyvumas (gaila, jei vertiname santūrumą) – ir taip toliau, kiekvienas galime vardinti ne vieną. „blogųjų“ savybių, kurias stengiamės kontroliuoti.
Bet niekas neveikia. Tai panašu į pilvo traukimą: kelias minutes prisimeni, tada tavo dėmesys pasikeičia ir – o siaube – pamatai jį atsitiktinėje nuotraukoje. Ir ši graži moteris jį pamatė ir vis tiek flirtavo su tavimi!
Sunku patikėti, kad kiti žmonės su mumis elgiasi gerai, matydami daugybę mūsų bruožų, kuriuos norėtume nuslėpti. Atrodo, kad jie lieka su mumis, nes mums pavyksta susivaldyti – bet taip nėra. Taip, nesame skaidrūs, bet nesame ir nepramušami.
Mūsų asmenybė, kaip jau yra, ištraukiama iš už visų jai pastatytų grotų.
Mūsų supratimas apie tai, kas mes esame kitiems žmonėms, kaip jie mus suvokia ir kaip mus iš tikrųjų mato kiti, yra nesuderinami vaizdai. Tačiau šį skirtumą suvokiame sunkiai.
Retkarčiais – matydami save vaizdo įraše ar girdėdami savo balsą įraše – susiduriame tik su ryškiausiu disonansu tarp to, kaip matome ir girdime save – ir to, kokie esame kitiems. Tačiau būtent su šiais mumis – kaip vaizdo įraše – bendrauja kiti.
Pavyzdžiui, man atrodo, kad esu išoriškai rami ir nesutrikdoma, bet žiūrint iš šono galiu matyti nerimą keliantį, neramus žmogų. Mūsų artimieji tai mato ir žino – o mes vis tiek liekame „savo“.
Mūsų asmenybė, kaip jau yra, išsiveržia iš už visų jai sukurtų tinklelių, ir su ja susiduria mūsų draugai ir artimieji. Ir, kaip bebūtų keista, jie nesisklaido iš siaubo.