Kiekviename iš mūsų yra pusių, kurių nematome, nepriimame. Juose yra energijos, kuri gali išsiskirti. Bet ką daryti, jei mums gėda ir bijome pažvelgti giliai į save, į savo Šešėlį? Apie tai kalbėjomės su psichologu Glebu Lozinskiu.
Praktikos pavadinimas „Šešėlių darbas“ kelia asociacijas su Jungo archetipu, bet ir su kovos menais, apimančiais „šešėlių bokso“ pratimą. Ką ji atstovauja? Pradėkime nuo svarbiausių…
Psichologija: kas yra šis šešėlis?
Glebas Lozinskis: Jungas šešėlį pavadino archetipu, kuris psichikoje sugeria viską, ko mes savyje neatpažįstame, kuo nenorime būti. Mes nematome, negirdime, nejaučiame, visiškai ar iš dalies nesuvokiame. Kitaip tariant, Šešėlis yra tai, kas yra mumyse, bet tai, ką mes laikome ne savimi, atstumta tapatybe. Pvz.: Neleisiu agresijos ar, priešingai, silpnumo, nes manau, kad tai yra blogai. Arba neginsiu to, kas mano, nes manau, kad savininkystė neverta. Taip pat galime nepripažinti, kad esame malonūs, dosnūs ir pan. Ir tai taip pat yra atmestas Šešėlis.
Ir tu to nematai…
Bet kuriam iš mūsų sunku užčiuopti šešėlį, kaip įkąsti į alkūnę, kaip akimis pamatyti iš karto dvi Mėnulio puses. Bet atpažinti galima pagal netiesioginius ženklus. Čia mes priimame sprendimą: viskas, aš daugiau niekada nepyksiu! Ir vis dėlto: „Oi! Kur ta pusiausvyra!?“, „Bet kaip yra, aš nenorėjau!“. Arba kažkas pasako kažką panašaus į „aš tave myliu“, o balse girdisi panieka ar arogancija, žodžiai nesutampa su intonacija. Arba kam nors pasakys: tu toks užsispyręs, ginčijantis, o jis pasipiktinęs sklendžia, kad ne, aš ne toks, nėra įrodymų!
Apsidairykite aplinkui: yra daugybė pavyzdžių. Mes lengvai matome svetimą Šešėlį (šiaudą akyje), bet nematome savo (rąsto). Ir dar vienas dalykas: kai kituose kažkas perdėta, perdėta, erzina ar per daug žavisi, tai yra mūsų pačių Šešėlio įtaka, kurią projektuojame, metame ant kitų. Ir nesvarbu, gerai ar blogai, visada kalbama apie tai, ko mes, žmonės, savyje neatpažįstame. Neatpažinimo dėka Šešėlis minta mūsų gyvenimo energija.
Bet kodėl mes tiesiog nepripažįstame šių savybių, jei jas jau turime?
Pirma, tai gėdinga. Antra, tai baisu. Ir trečia, tai neįprasta. Jeigu manyje gyvena kažkokia jėga, gera ar bloga, vadinasi, reikia kažkaip su ta jėga susitvarkyti, ką nors su ja daryti. Bet tai sunku, kartais nežinome, kaip su tuo susitvarkyti. Taigi lengviau pasakyti: „O, tai sudėtinga, aš verčiau su tuo nesiimsiu“. Kaip žinote, mums nelengva su labai tamsiais žmonėmis, bet nelengva ir su labai šviesiais žmonėmis. Vien todėl, kad jis galingas. O mes, taip sakant, esame gana silpni dvasia, ir mums reikia ryžto, kad galėtume susiliesti su jėga, energija ir net su nežinomybe.
O tie, kurie yra pasirengę susipažinti su šia jėga, ateina pas jus?
Taip, kai kurie nori eiti į nežinomą aš. Bet apie pasirengimo laipsnį kiekvienas nusprendžia pats. Tai laisvas dalyvių sprendimas. Juk darbas su Šešėliu turi pasekmių: kai sužinai apie save tai, ko anksčiau nežinojai, o gal ir nenorėjai žinoti, gyvenimas neišvengiamai kažkaip pasikeičia.
Kas tavo mokytojai?
Mano vedėja Elena Goryagina ir mane asmeniškai mokė John ir Nicola Kirk iš JK, o internetu – amerikietis Cliffas Barry, „Shadow Working“ mokymų kūrėjas. Johnas – energingas ir tiesioginis, Nicola – subtilus ir gilus, Cliff – įvairių metodų derinių meistras. Jis į psichoterapinę praktiką įnešė sakralumo, ritualo jausmą. Tačiau kiekvienas, kuris dirba tokį darbą, daro jį šiek tiek kitaip.
Kokia metodo esmė?
Sudarome palankias sąlygas atpažinti Šešėlį, kuris labiausiai trukdo gyventi konkrečiam grupės nariui. Ir jis ar ji randa savo individualų būdą atskleisti energiją, kurią slepia Šešėlis. Tai yra, jie išeina į ratą ir suformuluoja prašymą, pavyzdžiui: „Man sunku pasakyti, ko aš noriu“, ir su grupės pagalba jie dirba su šiuo prašymu. Tai sintetinis metodas, pagrindinis dėmesys (abiem prasmėmis) yra įprasto elgesio būdo, kuris iškreipia gyvenimą, bet nėra įsisąmonintas, įžvelgimas. Ir tada pakeiskite jį konkretaus veiksmo pagalba: jėgos, energijos pasireiškimu ir (arba) gavimu.
Kažkas panašaus į šešėlinį boksą?
Aš nesu šios kovos ekspertas. Jei pirmuoju apytiksliu būdu, „šešėliniame bokse“ kovotojas giliau kontaktuoja su savimi. Nėra tikro varžovo, o savęs suvokimas pradeda veikti kitu režimu, pilnesniu savęs suvokimu. Todėl „šešėlinis boksas“ naudojamas ruošiantis tikrai kovai.
Mes dirbame su Šešėliu, kad Šešėlis su mumis nežaistų. Mes žaidžiame su šešėliu, kad dirbtų mums.
Ir taip, mūsų darbas, siekiant įvaldyti Šešėlį, užmezga gilesnį kontaktą su mumis. O kadangi gyvenimas ir vidinis pasaulis yra įvairūs, mes, be Šešėlio, naudojame dar keturis archetipus: monarchą, karį, magas, mylintįjį – ir siūlome svarstyti bet kokią istoriją, problemą, poreikį nuo šio taško. peržiūrėti.
Kaip tai vyksta?
Tai labai individualu, bet supaprastinant: pavyzdžiui, tam tikras vyras gali pamatyti, kad su moterimis jis naudojasi kario taktika. Tai yra, ji siekia užkariauti, užkariauti, užfiksuoti. Arba jis atrodo per šaltas Mago energijoje, arba jį nuneša trumpalaikiai kontaktai, jis teka per santykius Įsimylėjėlio energija. Arba elgiasi kaip monarchas, atliekantis geradario vaidmenį. Ir jo skundas: „Nejaučiu intymumo! ..“
Ar tai ilgas darbas?
Paprastai lauko mokymus atliekame 2-3 dienas. Grupinis darbas yra labai galingas, todėl gali būti trumpalaikis. Tačiau taip pat yra vieno kliento formatas ir metodai, kuriuos galima naudoti savarankiškai.
Ar yra kokių nors apribojimų dalyvauti?
Atsargiai priimame tuos, kuriems reikalinga palaikomoji terapija, kurių užduotis – nepabloginti savęs. Mūsų mokymai labiau skirti tiems, kurie nori tobulėti: darbas su Šešėliu tinka asmeniniam augimui.
Koks yra susitikimo su Šešėliu rezultatas?
Mūsų tikslas yra integruoti Šešėlį į individą. Dalyvio dėmesys atitinkamai nukreipiamas į vietą, kurioje jis turi negyvąją zoną, siekiant šią zoną atgaivinti, sujungti su likusiu kūnu. Įsivaizduokite, mes gyvename ir nejaučiame kažkokios kūno dalies, ji yra, bet mes jos nejaučiame, nenaudojame. Į vieną dalį lengva atkreipti dėmesį, o į kitą – sunku. Čia didžiojo kojos piršto yra lengva. O viduriniame kojos piršte jau sunkiau. Ir taip aš atėjau su savo dėmesiu, jaučiau, bet judu? Ir palaipsniui ši dalis tampa tikrai mano.
O jei tai ne vidurinis pirštas, o ranka ar širdis? Kai kas mano, kad tai nėra būtina, nes anksčiau kažkaip be to gyveno, na, o toliau gyventi galima. Kai kas klausia: aš tai pajutau, o ką dabar su tuo daryti? O mūsų, kaip pranešėjų, užduotis yra priversti dalyvius suprasti, kad jie turi atskirą darbą, kad į gyvenimą būtų įtrauktos naujos galimybės ir žinios.
Jei integruosime šešėlį, ką jis mums duos?
Išbaigtumo jausmas. Visiškumas visada reiškia didesnį mano įsikūnijimą. Aš šeimos santykių sistemoje, aš su savo kūnu, su savo vertybėmis, aš su savo verslu. Štai ir aš. „Aš“ pabundu ir užmiegu. Šešėlio įvaldymas suteikia mums didesnį buvimo mūsų pačių gyvenime jausmą. Tai suteikia drąsos ką nors pradėti, ty apsispręsti daryti ką nors savo. Leidžia man rasti tai, ko noriu. Arba atsisakyk to, ko nenori. Žinokite savo poreikius.
O kažkam tai bus savos karalystės, pasaulio sukūrimas. Kūrimas. Meilė. Nes jei nepastebime Šešėlio, tai tarsi nepastebėtume nei dešinės, nei kairės rankos. Bet tai yra kažkas reikšmingo: ranka, kaip ji juda? O, žiūrėk, ji ten ištiesė ranką, kažką paglostė, kažką sukūrė, kažkur parodė.
Kai tai pastebime, kitas gyvenimas prasideda nauju „aš“. Tačiau darbas su Šešėliu, su nesąmoningumu mumyse yra nesibaigiantis procesas, nes tik Dievas yra vienas ir visur esantis, o žmogus visada yra ribotas savęs suvokime, pasaulio suvokime. Kol nesame saulė, turėsime Šešėlį, nuo šito nepabėgsime. Ir mes visada turime ką atrasti ir pakeisti savyje. Mes dirbame su Šešėliu, kad Šešėlis su mumis nežaistų. Mes žaidžiame su šešėliu, kad šešėlis mums dirbtų.